Verslininkė A.Latvytė: „Nieko gyvenime negavau lengvai“

Mano stilius

2007-10-12 09:48

Verslininkė A.Latvytė: „Nieko gyvenime negavau lengvai“

Teksto dydis:

„Sėkmė lydi tuos, kurie neužmiega ant laurų ir nuolat tobulėja“, – įsitikinusi vienos didžiausių pasaulio stiklo ir stiklo produkcijos gamintojų bendrovės „Pilkington“ atstovė Lietuvoje Alma Latvytė.

32 metų veikli moteris už visus savo laimėjimus ir materialinę gerovę gali būti dėkinga tik sau. Atkaklumas, ryžtas ir sumanumas – tai, kas Almai padėjo padaryti karjerą. Tačiau moteris pabrėžia, kad viskas, ką ji dabar turi, nebuvo lengvai pasiekta.

Lyderių įpročiai

Su Alma susitinkame jaukiame ir stilingame jos bute Antakalnio rajone Vilniuje. Tik įėjus akį patraukia lenkta pertvara, skirianti virtuvę nuo svetainės. Ji dekoruota smulkutėmis, audinį primenančiomis plytelėmis. Kai kurios jų dengtos aukso folija. Ši detalė, kaip ir namus puošiantys juodų ir skaidrių „Swarovski“ kristalų šviestuvai, byloja apie rafinuotą buto šeimininkės skonį.

Ant garsaus suomių dizainerio E.Sarineno sukurto juodo stalo padėta Stepheno R.Covey knyga „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“. Alma nusijuokia, kad ši knyga, priešingai nei kitos tokio pobūdžio, įdomi.

O kokie būtų 7 jūsų, sėkmės lydimos moters, įpročiai?

– Aš pati nieko gyvenime negavau lengvai. Reikėjo pakovoti, įrodyti, kad esu verta pasitikėjimo. Tačiau sąžiningas bendravimas su žmonėmis, savikontrolė, siekis darbus padaryti geriau nei kiti yra tie principai, kuriais aš vadovaujuosi ir kurie padeda man siekti tikslo.

Esu įsitikinusi: sėkmė lydi tuos, kurie neužmiega ant laurų ir nuolat tobulėja. Pažvelkime į labai paprastą pavyzdį: savitarnos restorane žmonės stovi eilėje. Tie, kurie stovi jos pradžioje, kažkada stovėjo pačiame gale. Dalis žmonių, nepriėję vidurio, iš jos pasitraukia arba keičia eilę, taip ir nepasiekę tikslo bei nenusipirkę skaniausio deserto.

Alma nusijuokia, kad ji iš šios eilės niekada nepasitraukia.

„Visada turi galvoti apie tai, ką darai, ko sieki, ko nori. Juk gyvenimas – ne generalinė repeticija“, – užtikrintai nukerta ji.

Svarbiausia žinoti, ko nori

„Pilkington“ atstove A.Latvytė tapo prieš ketverius metus. Ir čia jai padėjo tikslus žinojimas, ko nori.

„Žinojau: kai mano sūnus Patrikas paaugs, vėl grįšiu į stiklo verslą“, – sako ji. Tad sūnui paaugus moteris pati susirado šią bendrovę, sudarė su ja sutartį ir pradėjo iš Europos šalių į Lietuvą importuoti „Pilkington“ gaminius.

Alma ne veltui ištaria žodelį „vėl“. Moteris nusijuokia, kad stiklas ją persekioja visą gyvenimą. Keitėsi tik šalys, iš kurių jį gabendavo.

Verslą ši veikli moteris pradėjo dar būdama 19 metų. Baigusi vidurinę mokyklą Alma išvyko į Didžiąją Britaniją patobulinti savo anglų kalbos. Ketino studijuoti anglų kalbą, tačiau atsivėrę vartai į kitokį pasaulį pakeitė visus jos planus.

Grįžusi į Lietuvą devyniolikmetė nusprendė, kad anglų kalba palauks – reikia griebti jautį už ragų ir imtis verslo. Su vienu bendraminčiu įsteigė įmonę, tarpininkaujančią importuojančioms ir eksportuojančioms kompanijoms Lietuvoje.

Klausausi Almos pasakojimo apie jos verslo pradžią ir negaliu suprasti, iš kur devyniolikmetė mergina turėjo tiek drąsos ir sumanumo svetimoje šalyje užmegzti verslo ryšius ir sudaryti kone milijonines sutartis. Juk verslą A.Latvytė pradėjo netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kai Europos šalys lietuviams dar buvo neatrastos žemės.

„Mane ir dvi seseris mama išaugino viena. (Almos tėvas mirė, kai jai buvo 5 metai. – Red.). Anksti suvokiau, kad jeigu pati nieko nepasieksiu, man niekas nieko ant padėkliuko neatneš ir nepaduos“, – paaiškina A.Latvytė.

Dėl šeimos tempo nesulėtino

Trejus metus Alma padėdavo įmonėms išgabenti ir atgabenti pačius įvairiausius produktus iš Lietuvos ir į ją. Tada jos gyvenime atsirado stiklas.

Su viena anglų kompanija A.Latvytės įmonė pradėjo bendradarbiauti gabenant rusišką stiklą į Didžiąją Britaniją. Po kelių bandymų atsirado labai didelis pirkėjas, kuriam ji padėjo eksportuoti milžinišką kiekį rusiško stiklo. Milijoninės sutartys, didžiulės gamyklos... Pamažu Almos gyvenime stiklas tapo svarbiausiu verslu.

Taigi pardavimo srityje besisukanti Alma gyveno tarp Maskvos ir Londono. Netrukus sukūrė šeimą, tačiau net tai jos neprivertė sulėtinti savo gyvenimo tempo.

„Pamaniau, kad dabar išaušo minutė, kai galiu pailsėti ir ramiai laukti savo pirmagimio. Tačiau tai truko tik mėnesį. Kolega sugalvojo atidaryti medžio apdirbimo gamyklą Lietuvoje ir paprašė pagalbos. Turėjau patirties, be to, turbūt dėl savo prigimties negalėjau nusėdėti vietoje, todėl sutikau. Ketverius metus japonams pardavinėjau lietuvišką ir rusišką medieną, iš kurios jie statydavo namus“, – entuziastingai kalba verslininkė.

Jauna ir dar moteris?!

Dabar jau su šypsena veide Alma prisimena, kad partneriai japonai į jauną moterį žiūrėjo labai skeptiškai.

„Japonams didžiausi trūkumai yra jaunystė ir tai, kad esi moteris. O aš turėjau visus trūkumus“, – juokiasi A.Latvytė.

Tad kaip jūs juos įkalbėjote su jumis bendradarbiauti?

– Aš tikiu tuo, ką darau, tad žmonės manimi pasitiki, o aš jais. Be to, man netrūksta drąsos.

Sakoma, kad vyrams pasiekti karjeros aukštumas yra daug lengviau. Pritariate tam?

– Ne kartą verslo partneriai sakė, kad, nepaisant mano sugebėjimų, man teks plušėti dvigubai daugiau nei jiems.

Tačiau ar jums reikėjo stengtis dvigubai daugiau nei partneriams?

– Tikrai taip.

Alma, ką jūs veikiate darbe?

– Kasdien bendrauju su tiesioginiais savo klientais – stiklo paketų gamintojais bei investuotojais, architektais, statybų bendrovėmis, projektų vadovais. Bendromis pastangomis siekiame pasiūlyti vartotojui optimalų sprendimą – funkcionalų, estetišką ir ekonomišką produktą.

Bendravimo reikia kaip oro

Ar jūsų darbo diena sutelpa į 8 valandas?

– Vadovaujuosi Pareto dėsniu: 20 procentų veiklos – 80 procentų rezultato. Vadinasi, tai, kad ilgai sėdi darbe, nereiškia, jog daug nuveiksi. Bet kokia veikla turi būti kokybiška, o ne kiekybiška. Kol kas nesu patenkinta tuo, kiek laisvo laiko galiu skirti sau ir savo sūnui.

Tačiau dažnai jus galima pamatyti vakarėliuose...

– Bendravimo man reikia kaip oro. Tai mane įkvepia, paskatina neužsidaryti savyje, eiti į priekį, tobulėti. Visada maniau, kad turiu būti įdomi. Man didžiausias malonumas yra bendrauti su stipriomis, daug pasiekusiomis asmenybėmis.

Gerai man ar blogai, visada stengiuosi būti linksma. Tad daugelis mano, kad niekada neliūdžiu ir neturiu problemų, o viskas, ką darau, pasiekiama tarsi stebukladario lazdele pamojus.

Ar pastangos nuolat būti linksmai nėra tik kaukė, po kuria slepiate savo emocijas ar požiūrį?

– Ne, priešingai. Esu labai atvira. Vienas mano moto – neveidmainiauti, būti drąsiai, stipriai ir teisingai. Be to, juk niekam neįdomu bendrauti su paniurėliais! Nenoriu užkrauti savo problemų kitiems žmonėms. Kita vertus, apie savo bėdas kalbu su šypsena ir ironija. Būna momentų, kai galvoju, kad net negaliu kvėpuoti, tačiau turiu pati susitvarkyti su savo sunkumais. Tai ne visada supranta mažai mane pažįstantys žmonės. O pačių artimiausių yra vos keli.

Pinigai leidžia išsaugoti orumą

Tačiau vis tiek kada nors ateina momentas, kai pavargstame būti stiprios...

– Aš irgi pavargstu. Daug kartų maniau, kad nebeištversiu. Visas kūnas ir protas šaukia: „Nebegaliu!“ Tačiau nusiraminu, suimu save į rankas ir einu toliau. Niekada nenuleidžiu rankų – tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe.

Ar prieisite ribą, kai pasakysite sau, kad jau galite pailsėti?

– Iki tobulybės dar toli. Kol kas nesu įsitikinusi, kad po penkerių metų galėsiu ilsėtis. Kita vertus, nemanau, kad to poilsio taip norėsiu.

O kas yra ta tobulybė?

– Atsakymo nežinau. Jo vis dar ieškau. Visi jo ieško ir mėgina siekti. Galbūt kam nors tobulybė yra būti turtingam. Man pinigai tik užtikrina, kad mano orumas nebus žeminamas. Kur kas svarbiau man yra darbo įvertinimas. Neseniai sutikau buvusį savo darbuotoją, kuris šiandien versle yra labai daug pasiekęs. Jis man pasakė: „Alma, jeigu ne tu ir tavo energija, aš nebūčiau ten, kur esu šiandien“. Tokios akimirkos yra labai malonios. Vien dėl jų verta gyventi.

„Išsiskyrėme dėl smulkmenų”

Tikslus žinojimas, ko nori, ir tikslo siekimas Almos balse jaučiamas net tada, kai moteris kalba apie savo asmeninį gyvenimą. Su vyru Evaldu ji išsiskyrė prieš trejus metus ir dabar gyvena su vienturčiu sūnumi Patriku.

Vyrai nemėgsta veiklių moterų. O jūs esate labai veikli ir energinga. Gal tai buvo skyrybų priežastis?

– Tokia buvau ir tada, kai mudu susipažinome. Todėl jei ši mano savybė būtų trukdžiusi, būtume išsiskyrę prieš pradėdami gyventi kartu.

Tačiau vyrai nemėgsta būti užgožti moterų...

– Mes vienas kito neužgožėme. Buvome komanda, tačiau yra dalykų, kurie pernelyg asmeniški ir apie juos viešai kalbėti nedera. Amerikiečių rašytojas B.Bartonas yra pasakęs: „Kartais, kai regiu, kokius padarinius sukelia smulkmenos, imu manyti, kad smulkmenų nėra apskritai“. Taigi galima sakyti, kad išsiskyrėme dėl smulkmenų. Tačiau Alma pabrėžia, kad iki šiol su buvusiu vyru puikiai sutaria ir kartu rūpinasi šešiamečiu sūnumi Patriku. „Žmonės sako, kad jis – indigo vaikas“, – juokauja Alma. Šiuo terminu vadinami neįprasta psichologine charakteristika bei ypatingu elgesiu pasižymintys vaikai. Jie talentingi, itin aktyvūs ir protingi ne pagal savo metus. O tie, kurie sako matą auras, tikina, kad tokių vaikų auros yra krištolo spalvos.

Nori išauginti gerą žmogų

Pati Alma stengiasi padaryti viską, kad vaiko gabumai būtų deramai ugdomi. Nuo penkerių metų Patrikas lanko ledo ritulio treniruotes ir prancūzišką vaikų darželį, kuriame prancūzės auklėtojos visą dieną su vaikais bendrauja prancūziškai, tačiau visada pašonėje budi vertėjos.

Kodėl nusprendėte vaiką leisti būtent į prancūzų kalbos darželį?

– Anglų kalbą visi mokosi mokykloje, tad vaikas ją dar spės išmokti. Kalbos visada reikalingos, jų ant pečių nereikės nešioti. Kuo daugiau jų moki, tuo geriau gali pažinti pasaulį. Tai – didelis privalumas.

Nemanote, kad tokiam mažam vaikui buvimas aplinkoje, kurioje nekalbama jo gimtąja kalba, yra per didelis krūvis?

– Į šį darželį kai kurie vaikai eina nuo trejų metų. Patrikas jį pradėjo lankyti būdamas penkerių. Nuo pirmos dienos stebėjau, kaip jam sekasi, kaip jis jaučiasi parėjęs į namus, ar ryte noriai keliasi ir ruošiasi praleisti dieną darželyje. Jei būtų kokių nesklandumų, būčiau svarsčiusi, ką daryti.

Jūs norite, kad jūsų vaikas nuo mažens būtų pratinamas siekti kuo daugiau, būtų panašus į jus?

– Aš noriu, kad jis būtų geras ir padorus žmogus. Suteiksiu jam visas galimybes tobulėti ir mokytis. Kai ateis laikas rinktis, duosiu jam laisvę. Nesvarbu, kiek jis pasieks, svarbu, kad jaustųsi reikalingas ir vertinamas.

Už daug ką dėkinga mamai

O kaip tėvai auklėjo jus?

– Kitokie buvo laikai, ir tėvų požiūris buvo kiek kitoks. Tėvai manė, kad viskas turi suktis pagal schemą: baigi mokslus, gauni paskyrimą, sukuri šeimą ir laimingai gyveni. Neturėjau visiškos laisvės, mama stengėsi man patarti, kartais netgi gana griežtai. Tačiau kartu visada jaučiau, kad manimi pasitiki. Mano vaikystė buvo kitokia nei kitų kiemo vaikų. Jaučiau, kad kažko šeimoje trūksta. Šis jausmas dabar tik sustiprėjo. Mano mama stipri – stengėsi atstoti ir tėtį bei užtikrinti mums gerą gyvenimą, – prisimena A.Latvytė.

Gal dėl to jūsų noras daug pasiekti toks stiprus?

– Nežinau. Jeigu šeimoje būčiau vienas vaikas, galėčiau taip teigti. Tačiau turiu dvi seseris, kurios gyvena kitaip. Galima daryti prielaidą, kad galbūt tai lemia charakterio savybės.

Kada nors taps namų šeimininke?

Atrodo, esate ne tik stipri, bet ir nenustygstanti vietoje.

– Aš turiu jaustis naudinga. Dirbdama aš išreiškiu save.

Taigi namų šeimininkė negalėtumėte būti?

– Niekada nesakyk „niekada“. Kai buvau visai jauna, turėjau rinktis: tuoktis su žmogumi, kuris iš manęs nori padaryti namų šeimininkę, arba gerovę kurti savarankiškai. Nenorėjau būti išlaikytinė, tad pasirinkau pastarąjį variantą. Ir dabar, matyt, namų šeimininkė būti negalėčiau. Tačiau gyvenime daug kas keičiasi, keičiamės ir mes patys. Gal kada nors...

Ką jums reiškia žodis „meilė“?

– Mylėti ir būti mylimam kiekvienam iš mūsų labai svarbu. Viskas, ką mes darome, yra iš meilės ir dėl meilės. Gera patirti karštą meilę, bet ji gali žiauriai nudeginti. Po tokios patirties ilgai skauda. Tada imi galvoti – gal gyvenime geriau rusenti, o ne degti?

Tačiau dabar nesate vieniša?

– Kai turėsiu šeimą, galėsiu daugiau pasakyti.

Kokios jūsų svajonės?

– Keliauti po pasaulį, pamatyti kuo daugiau kultūrų ir naujų kraštų.

„Sėkmė lydi tuos, kurie neužmiega ant laurų ir nuolat tobulėja“, – įsitikinusi vienos didžiausių pasaulio stiklo ir stiklo produkcijos gamintojų bendrovės „Pilkington“ atstovė Lietuvoje Alma Latvytė.

32 metų veikli moteris už visus savo laimėjimus ir materialinę gerovę gali būti dėkinga tik sau. Atkaklumas, ryžtas ir sumanumas – tai, kas Almai padėjo padaryti karjerą. Tačiau moteris pabrėžia, kad viskas, ką ji dabar turi, nebuvo lengvai pasiekta.

Lyderių įpročiai

Su Alma susitinkame jaukiame ir stilingame jos bute Antakalnio rajone Vilniuje. Tik įėjus akį patraukia lenkta pertvara, skirianti virtuvę nuo svetainės. Ji dekoruota smulkutėmis, audinį primenančiomis plytelėmis. Kai kurios jų dengtos aukso folija. Ši detalė, kaip ir namus puošiantys juodų ir skaidrių „Swarovski“ kristalų šviestuvai, byloja apie rafinuotą buto šeimininkės skonį.

Ant garsaus suomių dizainerio E.Sarineno sukurto juodo stalo padėta Stepheno R.Covey knyga „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“. Alma nusijuokia, kad ši knyga, priešingai nei kitos tokio pobūdžio, įdomi.

O kokie būtų 7 jūsų, sėkmės lydimos moters, įpročiai?

– Aš pati nieko gyvenime negavau lengvai. Reikėjo pakovoti, įrodyti, kad esu verta pasitikėjimo. Tačiau sąžiningas bendravimas su žmonėmis, savikontrolė, siekis darbus padaryti geriau nei kiti yra tie principai, kuriais aš vadovaujuosi ir kurie padeda man siekti tikslo.

Esu įsitikinusi: sėkmė lydi tuos, kurie neužmiega ant laurų ir nuolat tobulėja. Pažvelkime į labai paprastą pavyzdį: savitarnos restorane žmonės stovi eilėje. Tie, kurie stovi jos pradžioje, kažkada stovėjo pačiame gale. Dalis žmonių, nepriėję vidurio, iš jos pasitraukia arba keičia eilę, taip ir nepasiekę tikslo bei nenusipirkę skaniausio deserto.

Alma nusijuokia, kad ji iš šios eilės niekada nepasitraukia.

„Visada turi galvoti apie tai, ką darai, ko sieki, ko nori. Juk gyvenimas – ne generalinė repeticija“, – užtikrintai nukerta ji.

Svarbiausia žinoti, ko nori

„Pilkington“ atstove A.Latvytė tapo prieš ketverius metus. Ir čia jai padėjo tikslus žinojimas, ko nori.

„Žinojau: kai mano sūnus Patrikas paaugs, vėl grįšiu į stiklo verslą“, – sako ji. Tad sūnui paaugus moteris pati susirado šią bendrovę, sudarė su ja sutartį ir pradėjo iš Europos šalių į Lietuvą importuoti „Pilkington“ gaminius.

Alma ne veltui ištaria žodelį „vėl“. Moteris nusijuokia, kad stiklas ją persekioja visą gyvenimą. Keitėsi tik šalys, iš kurių jį gabendavo.

Verslą ši veikli moteris pradėjo dar būdama 19 metų. Baigusi vidurinę mokyklą Alma išvyko į Didžiąją Britaniją patobulinti savo anglų kalbos. Ketino studijuoti anglų kalbą, tačiau atsivėrę vartai į kitokį pasaulį pakeitė visus jos planus.

Grįžusi į Lietuvą devyniolikmetė nusprendė, kad anglų kalba palauks – reikia griebti jautį už ragų ir imtis verslo. Su vienu bendraminčiu įsteigė įmonę, tarpininkaujančią importuojančioms ir eksportuojančioms kompanijoms Lietuvoje.

Klausausi Almos pasakojimo apie jos verslo pradžią ir negaliu suprasti, iš kur devyniolikmetė mergina turėjo tiek drąsos ir sumanumo svetimoje šalyje užmegzti verslo ryšius ir sudaryti kone milijonines sutartis. Juk verslą A.Latvytė pradėjo netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kai Europos šalys lietuviams dar buvo neatrastos žemės.

„Mane ir dvi seseris mama išaugino viena. (Almos tėvas mirė, kai jai buvo 5 metai. – Red.). Anksti suvokiau, kad jeigu pati nieko nepasieksiu, man niekas nieko ant padėkliuko neatneš ir nepaduos“, – paaiškina A.Latvytė.

Dėl šeimos tempo nesulėtino

Trejus metus Alma padėdavo įmonėms išgabenti ir atgabenti pačius įvairiausius produktus iš Lietuvos ir į ją. Tada jos gyvenime atsirado stiklas.

Su viena anglų kompanija A.Latvytės įmonė pradėjo bendradarbiauti gabenant rusišką stiklą į Didžiąją Britaniją. Po kelių bandymų atsirado labai didelis pirkėjas, kuriam ji padėjo eksportuoti milžinišką kiekį rusiško stiklo. Milijoninės sutartys, didžiulės gamyklos... Pamažu Almos gyvenime stiklas tapo svarbiausiu verslu.

Taigi pardavimo srityje besisukanti Alma gyveno tarp Maskvos ir Londono. Netrukus sukūrė šeimą, tačiau net tai jos neprivertė sulėtinti savo gyvenimo tempo.

„Pamaniau, kad dabar išaušo minutė, kai galiu pailsėti ir ramiai laukti savo pirmagimio. Tačiau tai truko tik mėnesį. Kolega sugalvojo atidaryti medžio apdirbimo gamyklą Lietuvoje ir paprašė pagalbos. Turėjau patirties, be to, turbūt dėl savo prigimties negalėjau nusėdėti vietoje, todėl sutikau. Ketverius metus japonams pardavinėjau lietuvišką ir rusišką medieną, iš kurios jie statydavo namus“, – entuziastingai kalba verslininkė.

Jauna ir dar moteris?!

Dabar jau su šypsena veide Alma prisimena, kad partneriai japonai į jauną moterį žiūrėjo labai skeptiškai.

„Japonams didžiausi trūkumai yra jaunystė ir tai, kad esi moteris. O aš turėjau visus trūkumus“, – juokiasi A.Latvytė.

Tad kaip jūs juos įkalbėjote su jumis bendradarbiauti?

– Aš tikiu tuo, ką darau, tad žmonės manimi pasitiki, o aš jais. Be to, man netrūksta drąsos.

Sakoma, kad vyrams pasiekti karjeros aukštumas yra daug lengviau. Pritariate tam?

– Ne kartą verslo partneriai sakė, kad, nepaisant mano sugebėjimų, man teks plušėti dvigubai daugiau nei jiems.

Tačiau ar jums reikėjo stengtis dvigubai daugiau nei partneriams?

– Tikrai taip.

Alma, ką jūs veikiate darbe?

– Kasdien bendrauju su tiesioginiais savo klientais – stiklo paketų gamintojais bei investuotojais, architektais, statybų bendrovėmis, projektų vadovais. Bendromis pastangomis siekiame pasiūlyti vartotojui optimalų sprendimą – funkcionalų, estetišką ir ekonomišką produktą.

Bendravimo reikia kaip oro

Ar jūsų darbo diena sutelpa į 8 valandas?

– Vadovaujuosi Pareto dėsniu: 20 procentų veiklos – 80 procentų rezultato. Vadinasi, tai, kad ilgai sėdi darbe, nereiškia, jog daug nuveiksi. Bet kokia veikla turi būti kokybiška, o ne kiekybiška. Kol kas nesu patenkinta tuo, kiek laisvo laiko galiu skirti sau ir savo sūnui.

Tačiau dažnai jus galima pamatyti vakarėliuose...

– Bendravimo man reikia kaip oro. Tai mane įkvepia, paskatina neužsidaryti savyje, eiti į priekį, tobulėti. Visada maniau, kad turiu būti įdomi. Man didžiausias malonumas yra bendrauti su stipriomis, daug pasiekusiomis asmenybėmis.

Gerai man ar blogai, visada stengiuosi būti linksma. Tad daugelis mano, kad niekada neliūdžiu ir neturiu problemų, o viskas, ką darau, pasiekiama tarsi stebukladario lazdele pamojus.

Ar pastangos nuolat būti linksmai nėra tik kaukė, po kuria slepiate savo emocijas ar požiūrį?

– Ne, priešingai. Esu labai atvira. Vienas mano moto – neveidmainiauti, būti drąsiai, stipriai ir teisingai. Be to, juk niekam neįdomu bendrauti su paniurėliais! Nenoriu užkrauti savo problemų kitiems žmonėms. Kita vertus, apie savo bėdas kalbu su šypsena ir ironija. Būna momentų, kai galvoju, kad net negaliu kvėpuoti, tačiau turiu pati susitvarkyti su savo sunkumais. Tai ne visada supranta mažai mane pažįstantys žmonės. O pačių artimiausių yra vos keli.

Pinigai leidžia išsaugoti orumą

Tačiau vis tiek kada nors ateina momentas, kai pavargstame būti stiprios...

– Aš irgi pavargstu. Daug kartų maniau, kad nebeištversiu. Visas kūnas ir protas šaukia: „Nebegaliu!“ Tačiau nusiraminu, suimu save į rankas ir einu toliau. Niekada nenuleidžiu rankų – tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe.

Ar prieisite ribą, kai pasakysite sau, kad jau galite pailsėti?

– Iki tobulybės dar toli. Kol kas nesu įsitikinusi, kad po penkerių metų galėsiu ilsėtis. Kita vertus, nemanau, kad to poilsio taip norėsiu.

O kas yra ta tobulybė?

– Atsakymo nežinau. Jo vis dar ieškau. Visi jo ieško ir mėgina siekti. Galbūt kam nors tobulybė yra būti turtingam. Man pinigai tik užtikrina, kad mano orumas nebus žeminamas. Kur kas svarbiau man yra darbo įvertinimas. Neseniai sutikau buvusį savo darbuotoją, kuris šiandien versle yra labai daug pasiekęs. Jis man pasakė: „Alma, jeigu ne tu ir tavo energija, aš nebūčiau ten, kur esu šiandien“. Tokios akimirkos yra labai malonios. Vien dėl jų verta gyventi.

„Išsiskyrėme dėl smulkmenų”

Tikslus žinojimas, ko nori, ir tikslo siekimas Almos balse jaučiamas net tada, kai moteris kalba apie savo asmeninį gyvenimą. Su vyru Evaldu ji išsiskyrė prieš trejus metus ir dabar gyvena su vienturčiu sūnumi Patriku.

Vyrai nemėgsta veiklių moterų. O jūs esate labai veikli ir energinga. Gal tai buvo skyrybų priežastis?

– Tokia buvau ir tada, kai mudu susipažinome. Todėl jei ši mano savybė būtų trukdžiusi, būtume išsiskyrę prieš pradėdami gyventi kartu.

Tačiau vyrai nemėgsta būti užgožti moterų...

– Mes vienas kito neužgožėme. Buvome komanda, tačiau yra dalykų, kurie pernelyg asmeniški ir apie juos viešai kalbėti nedera. Amerikiečių rašytojas B.Bartonas yra pasakęs: „Kartais, kai regiu, kokius padarinius sukelia smulkmenos, imu manyti, kad smulkmenų nėra apskritai“. Taigi galima sakyti, kad išsiskyrėme dėl smulkmenų. Tačiau Alma pabrėžia, kad iki šiol su buvusiu vyru puikiai sutaria ir kartu rūpinasi šešiamečiu sūnumi Patriku. „Žmonės sako, kad jis – indigo vaikas“, – juokauja Alma. Šiuo terminu vadinami neįprasta psichologine charakteristika bei ypatingu elgesiu pasižymintys vaikai. Jie talentingi, itin aktyvūs ir protingi ne pagal savo metus. O tie, kurie sako matą auras, tikina, kad tokių vaikų auros yra krištolo spalvos.

Nori išauginti gerą žmogų

Pati Alma stengiasi padaryti viską, kad vaiko gabumai būtų deramai ugdomi. Nuo penkerių metų Patrikas lanko ledo ritulio treniruotes ir prancūzišką vaikų darželį, kuriame prancūzės auklėtojos visą dieną su vaikais bendrauja prancūziškai, tačiau visada pašonėje budi vertėjos.

Kodėl nusprendėte vaiką leisti būtent į prancūzų kalbos darželį?

– Anglų kalbą visi mokosi mokykloje, tad vaikas ją dar spės išmokti. Kalbos visada reikalingos, jų ant pečių nereikės nešioti. Kuo daugiau jų moki, tuo geriau gali pažinti pasaulį. Tai – didelis privalumas.

Nemanote, kad tokiam mažam vaikui buvimas aplinkoje, kurioje nekalbama jo gimtąja kalba, yra per didelis krūvis?

– Į šį darželį kai kurie vaikai eina nuo trejų metų. Patrikas jį pradėjo lankyti būdamas penkerių. Nuo pirmos dienos stebėjau, kaip jam sekasi, kaip jis jaučiasi parėjęs į namus, ar ryte noriai keliasi ir ruošiasi praleisti dieną darželyje. Jei būtų kokių nesklandumų, būčiau svarsčiusi, ką daryti.

Jūs norite, kad jūsų vaikas nuo mažens būtų pratinamas siekti kuo daugiau, būtų panašus į jus?

– Aš noriu, kad jis būtų geras ir padorus žmogus. Suteiksiu jam visas galimybes tobulėti ir mokytis. Kai ateis laikas rinktis, duosiu jam laisvę. Nesvarbu, kiek jis pasieks, svarbu, kad jaustųsi reikalingas ir vertinamas.

Už daug ką dėkinga mamai

O kaip tėvai auklėjo jus?

– Kitokie buvo laikai, ir tėvų požiūris buvo kiek kitoks. Tėvai manė, kad viskas turi suktis pagal schemą: baigi mokslus, gauni paskyrimą, sukuri šeimą ir laimingai gyveni. Neturėjau visiškos laisvės, mama stengėsi man patarti, kartais netgi gana griežtai. Tačiau kartu visada jaučiau, kad manimi pasitiki. Mano vaikystė buvo kitokia nei kitų kiemo vaikų. Jaučiau, kad kažko šeimoje trūksta. Šis jausmas dabar tik sustiprėjo. Mano mama stipri – stengėsi atstoti ir tėtį bei užtikrinti mums gerą gyvenimą, – prisimena A.Latvytė.

Gal dėl to jūsų noras daug pasiekti toks stiprus?

– Nežinau. Jeigu šeimoje būčiau vienas vaikas, galėčiau taip teigti. Tačiau turiu dvi seseris, kurios gyvena kitaip. Galima daryti prielaidą, kad galbūt tai lemia charakterio savybės.

Kada nors taps namų šeimininke?

Atrodo, esate ne tik stipri, bet ir nenustygstanti vietoje.

– Aš turiu jaustis naudinga. Dirbdama aš išreiškiu save.

Taigi namų šeimininkė negalėtumėte būti?

– Niekada nesakyk „niekada“. Kai buvau visai jauna, turėjau rinktis: tuoktis su žmogumi, kuris iš manęs nori padaryti namų šeimininkę, arba gerovę kurti savarankiškai. Nenorėjau būti išlaikytinė, tad pasirinkau pastarąjį variantą. Ir dabar, matyt, namų šeimininkė būti negalėčiau. Tačiau gyvenime daug kas keičiasi, keičiamės ir mes patys. Gal kada nors...

Ką jums reiškia žodis „meilė“?

– Mylėti ir būti mylimam kiekvienam iš mūsų labai svarbu. Viskas, ką mes darome, yra iš meilės ir dėl meilės. Gera patirti karštą meilę, bet ji gali žiauriai nudeginti. Po tokios patirties ilgai skauda. Tada imi galvoti – gal gyvenime geriau rusenti, o ne degti?

Tačiau dabar nesate vieniša?

– Kai turėsiu šeimą, galėsiu daugiau pasakyti.

Kokios jūsų svajonės?

– Keliauti po pasaulį, pamatyti kuo daugiau kultūrų ir naujų kraštų.

Man patiko Neblogai Man nepatiko