Mano stilius

2007-10-26 05:02

Verslininkas B.Gudelis: „Man įdomu, kai sunku, o kai lengva - einu miegoti“

Teksto dydis:

Bendrovių „Fragrances International“ ir „KristiAna“ savininkas bei prezidentas Benas Gudelis jau seniai niekam neduoda interviu. Nevaikšto į vakarėlius, nešaukia visiems garsiai, kad atrado laimę su mylima moterimi.

Užtat ir savo kabinete tyli, nors aš jau padėjau ant stalo diktofoną ir išdėsčiau reikalo esmę. Jis mane nužiūri, turbūt įvertina, kad esu užsispyrusi.

Švelni pašaipėlė primerktose akyse

– Interviu, sakote? Esat „chytra“, oi, „chytra“, – pagaliau ištaria.

Žinau tik tiek, kad labai noriu jus pakalbinti. Ir apie jus žmonės kalba, kad „chytras“ esate.

– Na, va, kvailam žmogui sekasi, o jeigu esi protingas, tuomet gyvenime nesiseka, – Benas šypteli, patyli. – O ko klausite?

Taip mes pradedame kalbėtis su žmogumi, kurio pavardę Lietuvoje žino turbūt visi.

Prisipažinsiu: net nemaniau, kad, jau sėdėdama pono Beno kabinete, pajusiu riziką išeiti be jokio įrašo diktofone. Negali būti – juk taip pusdienį rikiavau klausimus ir apie žmoną Izoldą, ir apie aprūpintą gyvenimą, ir apie subtilų humoro jausmą... Net pagavo savotiškas azartas – nejaugi išeisiu tuščiomis?

Beje, dėl humoro – būtent dėl originalių pašmaikštavimų kokioje nors draugijoje ir sumaniau pašnekinti šitą asmenybę. Humoro jausmas – tai ne mokėjimas pasakoti juokingiausias istorijas bei anekdotus, o pasižiūrėti į viską su gera doze ironijos.

Net jei Benas pokalbio metu ne visada šypsojosi, jo švelnią pašaipėlę galėjai įskaityti primerktose akyse. Ir net pasibaigus interviu neperpratau šio žmogaus – kada jis juokavo, o kada kalbėjo rimtai.

Nepasiduoda kitų įtakai

Bet interviu vis dėlto prasidėjo. Benas užsirūkė. Tiesa, kaip ir dera tikram džentelmenui, prieš tai manęs atsiklausęs leidimo.

Kodėl rūkote? Dvynių ženklo žmonėms ypač nepatariama to daryti – jų silpna kvėpavimo sistema. O dar ant jūsų cigarečių pakelio užrašyta „Rūkymas žudo“.

– Tik Lietuvoje ir pradėjau rūkyti. Gal todėl, jog čia daugiau rūkančių žmonių. Kai gyvenau Amerikoje – nerūkiau. Reikia susiimti ir mesti.

Dėl sveikatos ar atsibodo?

– Atsibodo.

O kaip tai darysite – laipsniškai ar iškart? Ar būsite atsparus bičiulių pasiūlymams užtraukti „dar po vieną“ dūmą?

– Jei mesiu, tai visam laikui. Kiti asmenys man beveik nedaro jokios įtakos.

Į Lietuvą atvykote gyventi prieš beveik 20 metų. Turėjote alkoholio ir tabako verslą, bet prieš kelerius metus jį pardavėte. Dabar plečiate tik parfumerijos ir kosmetikos parduotuvių „KristiAna“ bei „Kosmada“ tinklą. Ar galite palyginti – lengviau parduoti pusę litro gero konjako ar 50 mililitrų gerų kvepalų?

– Kiekvienas verslas yra specifinis. Verslą reikia pradėti ir auginti tol, kol jis taps nebeįdomus. Kompanija „Bennet Distributors“ atvežė į Lietuvą visus įmanomus gėrimus, prekės ženklus, liko tik platinimas, o tai gana monotoniška veikla. Nebeįdomu, nebėra kur tobulėti. Aš nemėgstu rutinos. Man įdomu, kai sunku, o kai lengva – einu miegoti.

Štai dabar liko kosmetika ir parfumerija. Ir ką darome? Plečiamės. Turime parduotuvių Latvijoje, Estijoje, planuose – Skandinavija. Žemėlapyje dar yra vietos.

O kai viskas bus aprėpta, sumanysite grįžti į Floridą?

– Kad ir taip ten vykstu. O jeigu kalbėtume apie verslą, nėra viskas taip paprasta. Įmonių, jų vadovų pasitikėjimas gaunamas ne per metus ar penkerius.

„Aš tik žinau, kas bus toliau“

Kodėl sumanėte iš Amerikos sugrįžti į Lietuvą?

– Ten jau buvau vadinamojoje pensijoje – kai žmogus turi pakankamai lėšų, kad nebereikėtų apie nieką galvoti. O man norėjosi veiklos. Atvykau į Lietuvą apsižvalgyti, o paskui nebenorėjau grįžti. Pasidarė įdomu, kaip viskas pavyks.

Aš turbūt jūsų vietoje džiaugčiausi gyvenimu – kam užsikrauti vargo Lietuvoje, kuri tada buvo jauna valstybė be normalių įstatymų, sąlygų kurti verslą?

– Būtent tas kūrimasis ir buvo įdomus. Anuomet daugiau negu pusę savo laiko praleisdavau Lietuvoje. Tai buvo man kaip iššūkis.

Iš tiesų – įstatymai buvo juokingi. Bet ir dabar dar kelia šypsnį. Pavyzdžiui, iki šiol Lietuvoje nėra nekilnojamojo turto mokesčio. Kodėl? Gal yra daug prisivogusių žmonių, kurie negalėtų to turto išlaikyti? O juk kiekvienoje valstybėje pagrindinis yra šis mokestis, o ne PVM, nes nekilnojamojo turto mokesčio negali pavogti. Vadinasi, kažkas suinteresuotas, kad to mokesčio nebūtų.

Kadangi gyvenau šalyje, kurioje viskas pažengę toliau, galiu pasakyti, kas atsitiks Lietuvoje per artimiausius dešimt metų.

Užtat jūsų verslas klesti, nes galite numatyti ateitį.

– Numatyti? Ne. Kam reikia iš naujo išradinėti dviratį? Aš tik žinau, kas bus toliau.

Mažiau svajoja, daugiau daro

Apie verslą esate sakęs: „Svarbiausia turėti idėją, strategiją. Negalvoti apie pinigus“. Nejaugi, apmąstant verslo planą, visiškai nesvarbūs pinigai?

– Pasakysiu atvirai: pastaruosius trisdešimt metų apie pinigus galvoju tik dėl įdomumo.

Ir niekada nesiekėte tikslo turėti daug pinigų?

– Niekada. Aš turiu tiek pinigų, kad jų pakaks iki gyvos galvos. Ramu, kai galiu užtikrinti ir savo, ir artimų žmonių ateitį.

Būti pensininku pirma laiko yra gyvenimo kokybės rodiklis. Gal patartumėte, kaip to pasiekti?

– Daug dirbti jaunystėje. Man gaila tų žmonių, kurie dabar dirbs, o išėję į pensiją tikėsis paramos iš valstybės ir neturės susikurtos gyvenimo bazės. Kol esi jaunas, reikia dirbti ir ne ieškoti vietos, kur daugiau moka, o dirbti taip, kad tau daugiau mokėtų. Ir ne už tai, kad pasiėmei antrą paskolą, o kad iš tiesų esi to vertas.

Kai viską galite turėti, įgyvendinti bet kokią svajonę akimirksniu, ar nėra nuobodu ir liūdna?

– Tai dėl to toks liūdnas ir vaikštau visada, – šypteli vyras.

Kiti turtuoliai net suserga depresija.

– Man šis jausmas svetimas. Svajonės... Kartais turiu svajonę gerai išsimiegoti arba pabendrauti, padiskutuoti su įdomiu žmogumi. O materialių svajonių neturiu. Gal greičiau tai pavadinčiau planais. Suplanuoju ir įgyvendinu. O svajonė paprastai yra kažkas neapčiuopiama, sunkiai įvykdoma. Jei ko nors labai noriu, tai tampa nebe svajone, o realybe. Nežinau, gal aš gyvenu mažiau svajodamas, daugiau darydamas.

Vienu metu daro du darbus

Esate sakęs, kad šiais laikais vaikai tingi pasiimti nuo žemės pinigus, tarkim, pasisiūlyti kaimynui nuvalyti sniegą nuo kiemo takų. Ar tikrai vaikai tokie išlepę?

– Manau, taip dažnai atsitinka pasiturinčiose šeimose. Tėvai stengiasi uždirbti pinigus ir visiškai nekreipia dėmesio į vaikų auklėjimą. Meilę jiems atseikėja pinigais. Kas atsitinka? Tokie vaikai nesistengia ką nors daryti, nes puikiai žino, jog viską gaus iš tėvų.

Amerikoje kažin ar rastum studentą, kuris nedirbtų, o Lietuvoje nuostata tokia: jei žmogus studijuoja universitete, kaip jis dar gali dirbti. Manau, tai yra klaidingas požiūris. Ateina diplomuotas specialistas į darbą ir nieko nesugeba, nes neturi praktikos. Angliškai tokie žmonės vadinami „lūzeriais“.

Ant jūsų stalo – brėžiniai, lupa, cigarečių pakelis, kvepalų buteliukas... Ar visada taip atrodo, kai esate užsiėmęs?

– Didelis pedantas nesu. Tačiau mėgstu atlikti visus darbus, kuriuos pradėjau.

Tai jūs – netipiškas Dvynys. Jų galvoje paprastai sukasi dešimtys idėjų, bet nieko iki galo pabaigto.

– Aš esu netgi labai tipiškas Dvynys: vienu metu darau du darbus ir abu pabaigiu. Dievas man nedavė tų sunkumų, kurių atseikėjo kitiems vyrams. Juk kai kurie iš jų, jeigu eina gatve ir reikia atsiliepti telefonu, tai net sustoja.

Nepatinka psichodeliniai paveikslai

Jūs domitės viskuo – ir augalų aplink savo namus Žvėryne prisodinote, ir parduotuvių „KristiAna“ dizainą vis atnaujinate, ir menui nesate abejingas... Iš kur tas estetikos pojūtis?

– Kaip sakoma, arba duota, arba ne. Matyt, man pasisekė. Tėvas buvo daktaras, o mama jaunystėje dirbo drabužių konstruktore. Bet kažin ar, griebdamasis kokios veiklos, aš apie tai galvoju. Tiesiog darau tai, ką noriu, kas man patinka. Jei ryt noriu pamatyti Paryžių, tai ten ir skrendu. Nepatiko Paryžius, skrendu į Romą. Jei man patinka žmogus, su juo bendrauju.

Žinau, jog su žmona, kad ir kokioje šalyje būtumėte, mėgstate lankytis dailės muziejuose, parodose. Kokie paveikslai jums patinka?

– Įvairūs. Tik nemėgstu vadinamųjų psichodelinių, kai ant drobės teptuku nutėkštos dvi spalvos, ir visi sako, jog čia labai gražu. Man nepatinka paveikslai, kuriuos ir aš galėčiau nutapyti. Žiūrėdamas į paveikslą visada galvoju, ar aš taip sugebėčiau.

Jūsų kabinete nematau kompiuterio. Jeigu ne paslaptis, kokį ekrano foną esate pasirinkęs?

– Oi, čia Izolda viską daro, – nusišypso. – Šiuo metu tai yra mūsų nuotrauka, daryta kažkur Viduržemio jūroje. Kai vaizdas atsibosta, paprašau, kad Izolda pakeistų. Bet tai visada būna nuotrauka iš asmeninio albumo.

Ar mėgstate fotografuoti?

– Jei manęs nėra nuotraukoje, tada taip.

„Dvaras mužiko nepakeis“

Koks jūs esate darbdavys? Kalbama, kad Benas merginas labai spaudžia prie darbo.

– Galbūt. Bet juk nespaudžiu, kad būtų blogiau. Nes jeigu joms būtų blogai, tai ir man atsilieptų. Nemanykite, negyvenu tik sau. Jei taip būtų, mano įmonės subyrėtų, daug žmonių netektų darbo.

Kai Gedimino prospekte vyko dar tik „rausiamieji“ darbai, prieš įkuriant „Didžiąją KristiAną“, prižiūrėjote, kaip dirba statybininkai. Mėgstate viską kontroliuoti?

– Juk reikia sekti, kaip tie vadinamieji specialistai dirba. Juk tai, ką darome, būna pirmas kartas. Iš kur statybininkui žinoti, kaip turi atrodyti grožio centro kompleksas, jei jis niekada nėra to daręs? Aišku, nelabai statybininkams patinka mano aiškinimas, pyksta, bet tik iš pradžių. Juk aš irgi noriu gero rezultato. Kontroliuoju darbą tik tiek, kad nereikėtų visko perdaryti, kad būtų išvengta klaidų.

Dažnai žmonės, pasiekę finansinės sėkmės bei gyvenimo kokybės, yra tie, kurie nėjo kartu su banda.

– Aš visada ėjau prieš bandą, dariau priešingai nei kiti. Ir mokykloje ne itin klausiau mokytojų. Juk mokytojai nori išmokyti to, kuo jie tiki, o ne kaip yra iš tikrųjų. Visada stengiausi mąstyti savo galva, nesekti aklai kitais.

Visos knygos, mokančios, kaip uždirbti milijoną, yra bevertės. Milijonieriumi tapo tas, kuris tokią knygą parašė ir kurią visi pirko. Jeigu žmogus ką nors daro, jis neturi laiko mokyti kitus.

Ir į paskolas žiūriu įtartinai. Jaunuolis nusiperka prabangų automobilį iš banko pinigų – ir jau turtingas? Ne. Juk automobilis ne jo, o banko. Kaip aš sakau: jei mužikas nusipirks dvarą, tai nereiškia, kad jis taps dvarininku. Dvaras mužiko nepakeis.

„Moterys tapo labai pragmatiškos“

Klausiu kaip grožio imperijos magnato: jums graži moteris be makiažo?

– Visos moterys gražios. Kuo protingesnė, tuo gražesnė.

Įsivaizduokite laiką, kai dar nepažinojote Izoldos. Štai sėdite kur nors Senamiesčio lauko kavinėje, rūkote cigaretę, ir pro jus praeina fatališka moteris. Vyriška intuicija jums sako, jog ji – neprieinama. Kokia būtų jūsų strategija?

– Manau, jog neprieinamų moterų nėra. Yra tik nesugebančių prie jų prieiti vyrų, – nusišypso B.Gudelis.

Ar tabu būtų ištekėjusi moteris?

– Jei ji laimingai ištekėjusi, kam viską jaukti? Tereikia pasidžiaugti dėl jos vyro. Nes aš apie vyrą sprendžiu pagal jo žmoną. Jeigu vyras sugeba susirasti protingą moterį, vadinasi, tas vyras nėra kvailas. Vyrus, kurie turi žmonas-lėles, ne itin gerbiu. Manau, kad žmona – vyro antroji pusė tiesiogine to žodžio prasme.

Tik nesuprantu tų porų, kurios viešumoje vaidina, kad labai gerai sugyvena. Namie nesikalba paromis, o išėję į žmones pradeda bučiuotis. Keista... Tokių artistų mūsų visuomenėje labai daug. Ir pažįstamų, ir nepažįstamų. Vaidinti darnius santykius tampa jų gyvenimo būdu. O reikėtų žvelgti truputį giliau, analizuoti daugiau.

Moterys... Jos tapo labai pragmatiškos. Diskutuoja, kaip paimti vyrą. Kaip tapti nėščiai ir priversti vyrą ją vesti. Arba – jei vyktų skyrybos, kiek nuplėštų nuo vyro alimentų. Kas gali išeiti, kai gyvenimas prasideda taip mąstant?!

Pritariu – baisu. Gal kada esate pasigėręs dėl moters? Iš širdagraužio.

– Dar ne, dar ne, – šypteli. – Esu nugirdęs moterį, prisigėręs su moterimi, bet kad dėl moters gerčiau... Ne.

Ko reikia, kad poros santykiai būtų darnūs?

– Pirmiausia – pagarbos vienas kitam. Jei gerbsi savo partnerį, žiūrėsi, ko jai ar jam reikia, tai jis gerbs ir tave. Reikia duoti tiek pat, kiek imi. Pavyzdžiui, kai moteris tikisi iš vyro, kad jis viską jai duos, o ji tai priims kaip normą, tai yra klaidingas požiūris. Ji turėtų bent jau skirti vyrui dėmesio, rūpintis juo.

Uošvė — išmintinga moteris

Koks jūsų įprastas savaitgalis? Izolda yra minėjusi, kad jai patinka ryte eiti į turgų, nuvažiuoti į „Didžiąją KristiAną“ ir pasilepinti grožio procedūromis.

– Savaitgalį visada turime planų. Tai yra blogoji pusė, – nusišypso Benas. – Visada reikia kur nors važiuoti, pas ką nors eiti arba ko nors laukti atvažiuojant.

Tarkime, penktadienį vakarop jums paskambina žmona ir praneša, kad rytoj svečiuosis uošvė. Ką jūs jai pagamintumėte pusryčių?

– Aš? Nuvažiuočiau ir nupirkčiau ko nors pagaminto. Gal užsakyčiau maisto į namus.

O kas tai būtų? Ar žinote, ką ji mėgsta?

– Paklausčiau. Arba paimčiau visko po truputį – žuvies, mėsos. Kaip visada.

Ar uošvė jums yra davusi pastabų dėl dukros? Tarkime, sumanė pamokyti žentą...

– Ne. Per visą laiką, kiek esu su Izolda, ji nėra man pasakiusi jokio blogo žodžio. Labai gera ir išmintinga moteris.

Trys didžiosios Beno Gudelio nuodėmės ir dorybės.

– Dorybės? Nuodėmės? Ir dar trys? Žmogus turi stengtis gyventi dorai ir be nuodėmių.

Bet juk taip nebūna. Visi esame žmonės – klystame, nusidedame.

– O kas gali pasakyti, kas yra nuodėmė? Pats žmogus mano gyvenąs dorai. Tik kiti mėgina pasakyti, ar nuodėmingai mes gyvename.

O kaip tada Dešimt Dievo įsakymų?

– O kas juos parašė?

Visi sako, kad Mozė. Dievas jam diktavo ant Sinajaus kalno.

– Daug kas ką sako. Tai, ką sako kiti, nebūtinai taip ir yra. Aš esu labiau pragmatikas. Man patinka išgirsti tą, kuris sako savo mintį, o ne kartoja kieno nors kito.

„Niekas neduodama už dyką“

Benas užsidega dar vieną cigaretę. Rūkydamas tęsia mintį apie tuos, kurie mano viską žinantys ir mokantys.

„Lietuvoje apstu apsišaukėlių, ypač dizainerių. Pasiuva suknelę, kuri kainuoja tiek pat, kiek „Chanel“ ar Karlo Lagerfeldo drabužis, o ponios perka. Suprasčiau, jei tokius didžiulius pinigus mokėtų deformuotos figūros žmogus, kuriam sunku išsirinkti drabužį parduotuvėje. Bet dailios, gražios ponios... Juk iš esmės jos perka kopiją. Tokių kopijų Lietuvoje pilna.

Prabanga... Nemėgstu to žodžio. Geriau sakyti „kokybiška prekė“. Kuo prekė kokybiškesnė, kuo daugiau į ją įdėta darbo, mokslo, tuo ji brangesnė. Todėl mašina brangesnė už dviratį, nors abu turi ratus. Tačiau negalima sakyti, jog visą gyvenimą pirkdamas dviračius tu išleidai tiek pinigų, kad būtum nusipirkęs mašiną.

Taip, yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą nugyvena pirkdami viską, kas pigiausia. Moteris turguje nusiperka padirbtą „Louis Vuitton“ rankinuką ir vaikšto patenkinta. Jau geriau Petro rankinukas nei garsaus vardo kopija. Toks žmogus savęs negerbia, nevertina. Tai tas pats, kas važiuoti „Audi“, užsiklijavus „Mercedes-Benz“ ženklą“, – palygina.

Sutinku, tai – tik saviapgaulė. Bet taip žmonės mano, kad nors dalelyte priartės prie daiktų, kurie jiems neįkandami.

– Tikrai? Sakykim, veido kremas kainuoja 300 litų. Tau jo turėtų užtekti apie penkis šešis mėnesius naudojant dukart per dieną. Suskaičiavus tai yra beveik du litai kasdien. Ir jei negali skirti tų dviejų litų per dieną geram kremui, tai kam iš viso gyventi?

Žmonės labai mėgsta taupyti negalvodami. Jie važiuoja iš Vilniaus į Panevėžio rajoną pirkti pigesnių bulvių, tačiau neskaičiuoja, kiek pinigų išleidžia benzinui. Jie nusiperka prabangų butą, bet taupo rinkdamiesi čiužinį. Taip taupant galima ir kepurę iš duonos išsidrožti. Tačiau gyvenime niekas gero daikto neparduoda pigiau.

„Nežinau, ar moku verkti“

Ant jūsų rankos nematau vestuvinio „Cartier“ žiedo. Ar tai reiškia, kad Izolda buvo teisi sakydama, jog kažin ar jį mūvėsite, nes žiedų nemėgstate. Kur tas žiedas yra?

– Taupau, kad nenusidėvėtų, – nusišypso Benas. – Daviau Izoldai, kad saugiai padėtų.

Ar prisimenate pirmos meilės vardą?

– Mano meilė – bevardė. Kaip prasidėjo, taip ir nesibaigia.

Oho, kaip romantiška. Gal rašote eilėraščius?

– Rašau. Galiu rašyti bet kada ir bet kur. Sukurti eilėraštį labai lengva. „Sėdim dviese mes prie stalo/Žiūrim viens į kitą...“ ir taip toliau. Svarbiausia surimuoti.

Kabinete pasidėjęs savo dukters iš pirmosios santuokos nuotrauką. Kristinai dabar turėtų būti, rodos, šešiolika. Koks jūs esate tėtis? Ar buvo skaudžių pokalbių, kai pravirkdėte dukrą?

– Beveik visada pravirkdau, tačiau ne iš blogos valios. Kadangi Kristina gyvena su mama, visi mano pokalbiai būna rimti ir turbūt jai iš dalies skaudūs. Aš tik stengiuosi ją pamokyti, įspėti, ko gali tikėtis iš gyvenimo.

O kada pats pastarąjį kartą verkėte?

– Nežinau, ar moku verkti. Būna kartais skaudžių momentų, kai ko nors gaila, tarkim, žmogaus, kuris daro gyvenime klaidą. Tačiau verkti... Ne, neverkiu.

Užsirašiau ir tokį klausimą: kada pastarąjį kartą meldėtės? Ką jums apskritai reiškia religija? Ar tikite gyvenimu po mirties?

– Žinau, kad čia yra mano paskutinis gyvenimas. Tikrai. Todėl jo netaupau. Į jokias akcijas nevaikštau, kuponų nerenku, taškų – taip pat. Žodžiu, esu praradęs visas privilegijas, visus puodukus ir kepuraites.

Ir su reklaminiais marškinėliais nemiegate?

– Dar nesu tiek paveiktas.

Tai jūs tą gyvenimo ratą sukate savęs netausodamas, kaip ta voverytė.

– Galbūt suku ne ratą, o voverytę.

Bendrovių „Fragrances International“ ir „KristiAna“ savininkas bei prezidentas Benas Gudelis jau seniai niekam neduoda interviu. Nevaikšto į vakarėlius, nešaukia visiems garsiai, kad atrado laimę su mylima moterimi.

Užtat ir savo kabinete tyli, nors aš jau padėjau ant stalo diktofoną ir išdėsčiau reikalo esmę. Jis mane nužiūri, turbūt įvertina, kad esu užsispyrusi.

Švelni pašaipėlė primerktose akyse

– Interviu, sakote? Esat „chytra“, oi, „chytra“, – pagaliau ištaria.

Žinau tik tiek, kad labai noriu jus pakalbinti. Ir apie jus žmonės kalba, kad „chytras“ esate.

– Na, va, kvailam žmogui sekasi, o jeigu esi protingas, tuomet gyvenime nesiseka, – Benas šypteli, patyli. – O ko klausite?

Taip mes pradedame kalbėtis su žmogumi, kurio pavardę Lietuvoje žino turbūt visi.

Prisipažinsiu: net nemaniau, kad, jau sėdėdama pono Beno kabinete, pajusiu riziką išeiti be jokio įrašo diktofone. Negali būti – juk taip pusdienį rikiavau klausimus ir apie žmoną Izoldą, ir apie aprūpintą gyvenimą, ir apie subtilų humoro jausmą... Net pagavo savotiškas azartas – nejaugi išeisiu tuščiomis?

Beje, dėl humoro – būtent dėl originalių pašmaikštavimų kokioje nors draugijoje ir sumaniau pašnekinti šitą asmenybę. Humoro jausmas – tai ne mokėjimas pasakoti juokingiausias istorijas bei anekdotus, o pasižiūrėti į viską su gera doze ironijos.

Net jei Benas pokalbio metu ne visada šypsojosi, jo švelnią pašaipėlę galėjai įskaityti primerktose akyse. Ir net pasibaigus interviu neperpratau šio žmogaus – kada jis juokavo, o kada kalbėjo rimtai.

Nepasiduoda kitų įtakai

Bet interviu vis dėlto prasidėjo. Benas užsirūkė. Tiesa, kaip ir dera tikram džentelmenui, prieš tai manęs atsiklausęs leidimo.

Kodėl rūkote? Dvynių ženklo žmonėms ypač nepatariama to daryti – jų silpna kvėpavimo sistema. O dar ant jūsų cigarečių pakelio užrašyta „Rūkymas žudo“.

– Tik Lietuvoje ir pradėjau rūkyti. Gal todėl, jog čia daugiau rūkančių žmonių. Kai gyvenau Amerikoje – nerūkiau. Reikia susiimti ir mesti.

Dėl sveikatos ar atsibodo?

– Atsibodo.

O kaip tai darysite – laipsniškai ar iškart? Ar būsite atsparus bičiulių pasiūlymams užtraukti „dar po vieną“ dūmą?

– Jei mesiu, tai visam laikui. Kiti asmenys man beveik nedaro jokios įtakos.

Į Lietuvą atvykote gyventi prieš beveik 20 metų. Turėjote alkoholio ir tabako verslą, bet prieš kelerius metus jį pardavėte. Dabar plečiate tik parfumerijos ir kosmetikos parduotuvių „KristiAna“ bei „Kosmada“ tinklą. Ar galite palyginti – lengviau parduoti pusę litro gero konjako ar 50 mililitrų gerų kvepalų?

– Kiekvienas verslas yra specifinis. Verslą reikia pradėti ir auginti tol, kol jis taps nebeįdomus. Kompanija „Bennet Distributors“ atvežė į Lietuvą visus įmanomus gėrimus, prekės ženklus, liko tik platinimas, o tai gana monotoniška veikla. Nebeįdomu, nebėra kur tobulėti. Aš nemėgstu rutinos. Man įdomu, kai sunku, o kai lengva – einu miegoti.

Štai dabar liko kosmetika ir parfumerija. Ir ką darome? Plečiamės. Turime parduotuvių Latvijoje, Estijoje, planuose – Skandinavija. Žemėlapyje dar yra vietos.

O kai viskas bus aprėpta, sumanysite grįžti į Floridą?

– Kad ir taip ten vykstu. O jeigu kalbėtume apie verslą, nėra viskas taip paprasta. Įmonių, jų vadovų pasitikėjimas gaunamas ne per metus ar penkerius.

„Aš tik žinau, kas bus toliau“

Kodėl sumanėte iš Amerikos sugrįžti į Lietuvą?

– Ten jau buvau vadinamojoje pensijoje – kai žmogus turi pakankamai lėšų, kad nebereikėtų apie nieką galvoti. O man norėjosi veiklos. Atvykau į Lietuvą apsižvalgyti, o paskui nebenorėjau grįžti. Pasidarė įdomu, kaip viskas pavyks.

Aš turbūt jūsų vietoje džiaugčiausi gyvenimu – kam užsikrauti vargo Lietuvoje, kuri tada buvo jauna valstybė be normalių įstatymų, sąlygų kurti verslą?

– Būtent tas kūrimasis ir buvo įdomus. Anuomet daugiau negu pusę savo laiko praleisdavau Lietuvoje. Tai buvo man kaip iššūkis.

Iš tiesų – įstatymai buvo juokingi. Bet ir dabar dar kelia šypsnį. Pavyzdžiui, iki šiol Lietuvoje nėra nekilnojamojo turto mokesčio. Kodėl? Gal yra daug prisivogusių žmonių, kurie negalėtų to turto išlaikyti? O juk kiekvienoje valstybėje pagrindinis yra šis mokestis, o ne PVM, nes nekilnojamojo turto mokesčio negali pavogti. Vadinasi, kažkas suinteresuotas, kad to mokesčio nebūtų.

Kadangi gyvenau šalyje, kurioje viskas pažengę toliau, galiu pasakyti, kas atsitiks Lietuvoje per artimiausius dešimt metų.

Užtat jūsų verslas klesti, nes galite numatyti ateitį.

– Numatyti? Ne. Kam reikia iš naujo išradinėti dviratį? Aš tik žinau, kas bus toliau.

Mažiau svajoja, daugiau daro

Apie verslą esate sakęs: „Svarbiausia turėti idėją, strategiją. Negalvoti apie pinigus“. Nejaugi, apmąstant verslo planą, visiškai nesvarbūs pinigai?

– Pasakysiu atvirai: pastaruosius trisdešimt metų apie pinigus galvoju tik dėl įdomumo.

Ir niekada nesiekėte tikslo turėti daug pinigų?

– Niekada. Aš turiu tiek pinigų, kad jų pakaks iki gyvos galvos. Ramu, kai galiu užtikrinti ir savo, ir artimų žmonių ateitį.

Būti pensininku pirma laiko yra gyvenimo kokybės rodiklis. Gal patartumėte, kaip to pasiekti?

– Daug dirbti jaunystėje. Man gaila tų žmonių, kurie dabar dirbs, o išėję į pensiją tikėsis paramos iš valstybės ir neturės susikurtos gyvenimo bazės. Kol esi jaunas, reikia dirbti ir ne ieškoti vietos, kur daugiau moka, o dirbti taip, kad tau daugiau mokėtų. Ir ne už tai, kad pasiėmei antrą paskolą, o kad iš tiesų esi to vertas.

Kai viską galite turėti, įgyvendinti bet kokią svajonę akimirksniu, ar nėra nuobodu ir liūdna?

– Tai dėl to toks liūdnas ir vaikštau visada, – šypteli vyras.

Kiti turtuoliai net suserga depresija.

– Man šis jausmas svetimas. Svajonės... Kartais turiu svajonę gerai išsimiegoti arba pabendrauti, padiskutuoti su įdomiu žmogumi. O materialių svajonių neturiu. Gal greičiau tai pavadinčiau planais. Suplanuoju ir įgyvendinu. O svajonė paprastai yra kažkas neapčiuopiama, sunkiai įvykdoma. Jei ko nors labai noriu, tai tampa nebe svajone, o realybe. Nežinau, gal aš gyvenu mažiau svajodamas, daugiau darydamas.

Vienu metu daro du darbus

Esate sakęs, kad šiais laikais vaikai tingi pasiimti nuo žemės pinigus, tarkim, pasisiūlyti kaimynui nuvalyti sniegą nuo kiemo takų. Ar tikrai vaikai tokie išlepę?

– Manau, taip dažnai atsitinka pasiturinčiose šeimose. Tėvai stengiasi uždirbti pinigus ir visiškai nekreipia dėmesio į vaikų auklėjimą. Meilę jiems atseikėja pinigais. Kas atsitinka? Tokie vaikai nesistengia ką nors daryti, nes puikiai žino, jog viską gaus iš tėvų.

Amerikoje kažin ar rastum studentą, kuris nedirbtų, o Lietuvoje nuostata tokia: jei žmogus studijuoja universitete, kaip jis dar gali dirbti. Manau, tai yra klaidingas požiūris. Ateina diplomuotas specialistas į darbą ir nieko nesugeba, nes neturi praktikos. Angliškai tokie žmonės vadinami „lūzeriais“.

Ant jūsų stalo – brėžiniai, lupa, cigarečių pakelis, kvepalų buteliukas... Ar visada taip atrodo, kai esate užsiėmęs?

– Didelis pedantas nesu. Tačiau mėgstu atlikti visus darbus, kuriuos pradėjau.

Tai jūs – netipiškas Dvynys. Jų galvoje paprastai sukasi dešimtys idėjų, bet nieko iki galo pabaigto.

– Aš esu netgi labai tipiškas Dvynys: vienu metu darau du darbus ir abu pabaigiu. Dievas man nedavė tų sunkumų, kurių atseikėjo kitiems vyrams. Juk kai kurie iš jų, jeigu eina gatve ir reikia atsiliepti telefonu, tai net sustoja.

Nepatinka psichodeliniai paveikslai

Jūs domitės viskuo – ir augalų aplink savo namus Žvėryne prisodinote, ir parduotuvių „KristiAna“ dizainą vis atnaujinate, ir menui nesate abejingas... Iš kur tas estetikos pojūtis?

– Kaip sakoma, arba duota, arba ne. Matyt, man pasisekė. Tėvas buvo daktaras, o mama jaunystėje dirbo drabužių konstruktore. Bet kažin ar, griebdamasis kokios veiklos, aš apie tai galvoju. Tiesiog darau tai, ką noriu, kas man patinka. Jei ryt noriu pamatyti Paryžių, tai ten ir skrendu. Nepatiko Paryžius, skrendu į Romą. Jei man patinka žmogus, su juo bendrauju.

Žinau, jog su žmona, kad ir kokioje šalyje būtumėte, mėgstate lankytis dailės muziejuose, parodose. Kokie paveikslai jums patinka?

– Įvairūs. Tik nemėgstu vadinamųjų psichodelinių, kai ant drobės teptuku nutėkštos dvi spalvos, ir visi sako, jog čia labai gražu. Man nepatinka paveikslai, kuriuos ir aš galėčiau nutapyti. Žiūrėdamas į paveikslą visada galvoju, ar aš taip sugebėčiau.

Jūsų kabinete nematau kompiuterio. Jeigu ne paslaptis, kokį ekrano foną esate pasirinkęs?

– Oi, čia Izolda viską daro, – nusišypso. – Šiuo metu tai yra mūsų nuotrauka, daryta kažkur Viduržemio jūroje. Kai vaizdas atsibosta, paprašau, kad Izolda pakeistų. Bet tai visada būna nuotrauka iš asmeninio albumo.

Ar mėgstate fotografuoti?

– Jei manęs nėra nuotraukoje, tada taip.

„Dvaras mužiko nepakeis“

Koks jūs esate darbdavys? Kalbama, kad Benas merginas labai spaudžia prie darbo.

– Galbūt. Bet juk nespaudžiu, kad būtų blogiau. Nes jeigu joms būtų blogai, tai ir man atsilieptų. Nemanykite, negyvenu tik sau. Jei taip būtų, mano įmonės subyrėtų, daug žmonių netektų darbo.

Kai Gedimino prospekte vyko dar tik „rausiamieji“ darbai, prieš įkuriant „Didžiąją KristiAną“, prižiūrėjote, kaip dirba statybininkai. Mėgstate viską kontroliuoti?

– Juk reikia sekti, kaip tie vadinamieji specialistai dirba. Juk tai, ką darome, būna pirmas kartas. Iš kur statybininkui žinoti, kaip turi atrodyti grožio centro kompleksas, jei jis niekada nėra to daręs? Aišku, nelabai statybininkams patinka mano aiškinimas, pyksta, bet tik iš pradžių. Juk aš irgi noriu gero rezultato. Kontroliuoju darbą tik tiek, kad nereikėtų visko perdaryti, kad būtų išvengta klaidų.

Dažnai žmonės, pasiekę finansinės sėkmės bei gyvenimo kokybės, yra tie, kurie nėjo kartu su banda.

– Aš visada ėjau prieš bandą, dariau priešingai nei kiti. Ir mokykloje ne itin klausiau mokytojų. Juk mokytojai nori išmokyti to, kuo jie tiki, o ne kaip yra iš tikrųjų. Visada stengiausi mąstyti savo galva, nesekti aklai kitais.

Visos knygos, mokančios, kaip uždirbti milijoną, yra bevertės. Milijonieriumi tapo tas, kuris tokią knygą parašė ir kurią visi pirko. Jeigu žmogus ką nors daro, jis neturi laiko mokyti kitus.

Ir į paskolas žiūriu įtartinai. Jaunuolis nusiperka prabangų automobilį iš banko pinigų – ir jau turtingas? Ne. Juk automobilis ne jo, o banko. Kaip aš sakau: jei mužikas nusipirks dvarą, tai nereiškia, kad jis taps dvarininku. Dvaras mužiko nepakeis.

„Moterys tapo labai pragmatiškos“

Klausiu kaip grožio imperijos magnato: jums graži moteris be makiažo?

– Visos moterys gražios. Kuo protingesnė, tuo gražesnė.

Įsivaizduokite laiką, kai dar nepažinojote Izoldos. Štai sėdite kur nors Senamiesčio lauko kavinėje, rūkote cigaretę, ir pro jus praeina fatališka moteris. Vyriška intuicija jums sako, jog ji – neprieinama. Kokia būtų jūsų strategija?

– Manau, jog neprieinamų moterų nėra. Yra tik nesugebančių prie jų prieiti vyrų, – nusišypso B.Gudelis.

Ar tabu būtų ištekėjusi moteris?

– Jei ji laimingai ištekėjusi, kam viską jaukti? Tereikia pasidžiaugti dėl jos vyro. Nes aš apie vyrą sprendžiu pagal jo žmoną. Jeigu vyras sugeba susirasti protingą moterį, vadinasi, tas vyras nėra kvailas. Vyrus, kurie turi žmonas-lėles, ne itin gerbiu. Manau, kad žmona – vyro antroji pusė tiesiogine to žodžio prasme.

Tik nesuprantu tų porų, kurios viešumoje vaidina, kad labai gerai sugyvena. Namie nesikalba paromis, o išėję į žmones pradeda bučiuotis. Keista... Tokių artistų mūsų visuomenėje labai daug. Ir pažįstamų, ir nepažįstamų. Vaidinti darnius santykius tampa jų gyvenimo būdu. O reikėtų žvelgti truputį giliau, analizuoti daugiau.

Moterys... Jos tapo labai pragmatiškos. Diskutuoja, kaip paimti vyrą. Kaip tapti nėščiai ir priversti vyrą ją vesti. Arba – jei vyktų skyrybos, kiek nuplėštų nuo vyro alimentų. Kas gali išeiti, kai gyvenimas prasideda taip mąstant?!

Pritariu – baisu. Gal kada esate pasigėręs dėl moters? Iš širdagraužio.

– Dar ne, dar ne, – šypteli. – Esu nugirdęs moterį, prisigėręs su moterimi, bet kad dėl moters gerčiau... Ne.

Ko reikia, kad poros santykiai būtų darnūs?

– Pirmiausia – pagarbos vienas kitam. Jei gerbsi savo partnerį, žiūrėsi, ko jai ar jam reikia, tai jis gerbs ir tave. Reikia duoti tiek pat, kiek imi. Pavyzdžiui, kai moteris tikisi iš vyro, kad jis viską jai duos, o ji tai priims kaip normą, tai yra klaidingas požiūris. Ji turėtų bent jau skirti vyrui dėmesio, rūpintis juo.

Uošvė — išmintinga moteris

Koks jūsų įprastas savaitgalis? Izolda yra minėjusi, kad jai patinka ryte eiti į turgų, nuvažiuoti į „Didžiąją KristiAną“ ir pasilepinti grožio procedūromis.

– Savaitgalį visada turime planų. Tai yra blogoji pusė, – nusišypso Benas. – Visada reikia kur nors važiuoti, pas ką nors eiti arba ko nors laukti atvažiuojant.

Tarkime, penktadienį vakarop jums paskambina žmona ir praneša, kad rytoj svečiuosis uošvė. Ką jūs jai pagamintumėte pusryčių?

– Aš? Nuvažiuočiau ir nupirkčiau ko nors pagaminto. Gal užsakyčiau maisto į namus.

O kas tai būtų? Ar žinote, ką ji mėgsta?

– Paklausčiau. Arba paimčiau visko po truputį – žuvies, mėsos. Kaip visada.

Ar uošvė jums yra davusi pastabų dėl dukros? Tarkime, sumanė pamokyti žentą...

– Ne. Per visą laiką, kiek esu su Izolda, ji nėra man pasakiusi jokio blogo žodžio. Labai gera ir išmintinga moteris.

Trys didžiosios Beno Gudelio nuodėmės ir dorybės.

– Dorybės? Nuodėmės? Ir dar trys? Žmogus turi stengtis gyventi dorai ir be nuodėmių.

Bet juk taip nebūna. Visi esame žmonės – klystame, nusidedame.

– O kas gali pasakyti, kas yra nuodėmė? Pats žmogus mano gyvenąs dorai. Tik kiti mėgina pasakyti, ar nuodėmingai mes gyvename.

O kaip tada Dešimt Dievo įsakymų?

– O kas juos parašė?

Visi sako, kad Mozė. Dievas jam diktavo ant Sinajaus kalno.

– Daug kas ką sako. Tai, ką sako kiti, nebūtinai taip ir yra. Aš esu labiau pragmatikas. Man patinka išgirsti tą, kuris sako savo mintį, o ne kartoja kieno nors kito.

„Niekas neduodama už dyką“

Benas užsidega dar vieną cigaretę. Rūkydamas tęsia mintį apie tuos, kurie mano viską žinantys ir mokantys.

„Lietuvoje apstu apsišaukėlių, ypač dizainerių. Pasiuva suknelę, kuri kainuoja tiek pat, kiek „Chanel“ ar Karlo Lagerfeldo drabužis, o ponios perka. Suprasčiau, jei tokius didžiulius pinigus mokėtų deformuotos figūros žmogus, kuriam sunku išsirinkti drabužį parduotuvėje. Bet dailios, gražios ponios... Juk iš esmės jos perka kopiją. Tokių kopijų Lietuvoje pilna.

Prabanga... Nemėgstu to žodžio. Geriau sakyti „kokybiška prekė“. Kuo prekė kokybiškesnė, kuo daugiau į ją įdėta darbo, mokslo, tuo ji brangesnė. Todėl mašina brangesnė už dviratį, nors abu turi ratus. Tačiau negalima sakyti, jog visą gyvenimą pirkdamas dviračius tu išleidai tiek pinigų, kad būtum nusipirkęs mašiną.

Taip, yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą nugyvena pirkdami viską, kas pigiausia. Moteris turguje nusiperka padirbtą „Louis Vuitton“ rankinuką ir vaikšto patenkinta. Jau geriau Petro rankinukas nei garsaus vardo kopija. Toks žmogus savęs negerbia, nevertina. Tai tas pats, kas važiuoti „Audi“, užsiklijavus „Mercedes-Benz“ ženklą“, – palygina.

Sutinku, tai – tik saviapgaulė. Bet taip žmonės mano, kad nors dalelyte priartės prie daiktų, kurie jiems neįkandami.

– Tikrai? Sakykim, veido kremas kainuoja 300 litų. Tau jo turėtų užtekti apie penkis šešis mėnesius naudojant dukart per dieną. Suskaičiavus tai yra beveik du litai kasdien. Ir jei negali skirti tų dviejų litų per dieną geram kremui, tai kam iš viso gyventi?

Žmonės labai mėgsta taupyti negalvodami. Jie važiuoja iš Vilniaus į Panevėžio rajoną pirkti pigesnių bulvių, tačiau neskaičiuoja, kiek pinigų išleidžia benzinui. Jie nusiperka prabangų butą, bet taupo rinkdamiesi čiužinį. Taip taupant galima ir kepurę iš duonos išsidrožti. Tačiau gyvenime niekas gero daikto neparduoda pigiau.

„Nežinau, ar moku verkti“

Ant jūsų rankos nematau vestuvinio „Cartier“ žiedo. Ar tai reiškia, kad Izolda buvo teisi sakydama, jog kažin ar jį mūvėsite, nes žiedų nemėgstate. Kur tas žiedas yra?

– Taupau, kad nenusidėvėtų, – nusišypso Benas. – Daviau Izoldai, kad saugiai padėtų.

Ar prisimenate pirmos meilės vardą?

– Mano meilė – bevardė. Kaip prasidėjo, taip ir nesibaigia.

Oho, kaip romantiška. Gal rašote eilėraščius?

– Rašau. Galiu rašyti bet kada ir bet kur. Sukurti eilėraštį labai lengva. „Sėdim dviese mes prie stalo/Žiūrim viens į kitą...“ ir taip toliau. Svarbiausia surimuoti.

Kabinete pasidėjęs savo dukters iš pirmosios santuokos nuotrauką. Kristinai dabar turėtų būti, rodos, šešiolika. Koks jūs esate tėtis? Ar buvo skaudžių pokalbių, kai pravirkdėte dukrą?

– Beveik visada pravirkdau, tačiau ne iš blogos valios. Kadangi Kristina gyvena su mama, visi mano pokalbiai būna rimti ir turbūt jai iš dalies skaudūs. Aš tik stengiuosi ją pamokyti, įspėti, ko gali tikėtis iš gyvenimo.

O kada pats pastarąjį kartą verkėte?

– Nežinau, ar moku verkti. Būna kartais skaudžių momentų, kai ko nors gaila, tarkim, žmogaus, kuris daro gyvenime klaidą. Tačiau verkti... Ne, neverkiu.

Užsirašiau ir tokį klausimą: kada pastarąjį kartą meldėtės? Ką jums apskritai reiškia religija? Ar tikite gyvenimu po mirties?

– Žinau, kad čia yra mano paskutinis gyvenimas. Tikrai. Todėl jo netaupau. Į jokias akcijas nevaikštau, kuponų nerenku, taškų – taip pat. Žodžiu, esu praradęs visas privilegijas, visus puodukus ir kepuraites.

Ir su reklaminiais marškinėliais nemiegate?

– Dar nesu tiek paveiktas.

Tai jūs tą gyvenimo ratą sukate savęs netausodamas, kaip ta voverytė.

– Galbūt suku ne ratą, o voverytę.

Man patiko Neblogai Man nepatiko