Porcelianinė Giorgio Armani mergaitė (nuotraukos)

Mano stilius

2008-09-19 05:05

Porcelianinė Giorgio Armani mergaitė (nuotraukos)

Teksto dydis:

– Italė niekada nebus draugė kitai moteriai, ypač lieknai šviesiaplaukei. Jos pavydžios ir aršios, gina savo teritoriją. Visada tave varstys pavydo ir neapykantos kupinu žvilgsniu. Neva atvažiuoja čia visokios mūsų vyrų susirinkti...

O tavo draugas – ne italas?

– Italas! – juokiasi 23-ejų Ieva Šeškutė, Milano modelių agentūros „Names“ modelis. – Finansų analitikas. Netipiškas italas, nes labai savarankiškas, ne mamyčiukas ir aukštesnis už mane. O mano ūgis – 182 centimetrai! Išsirinkau patį geriausią, todėl italės į mane kreivai ir žiūri.

Ir greičiausiai ilgai dar žiūrės, nes Ieva artimiausiu metu neketina dingti iš Milano. Jai čia sekasi. Į Italijos mados sostinę ji atvyko prieš ketverius metus, o po dvejų metų į jos gyvenimą įžengė svarbios permainos. Du italai. Vienas – draugas, o kitas – klientas. Abiem Ieva labai patenkinta.

O ar kitaip gali būti, kai esi paties dizainerio Giorgio Armani mergaitė! Kai žinai, kad visi drabužiai, kuriuos didis meistras kuria ir „haute couture“, ir „prêt-à-porter“ kolekcijoms, buvo siūti tau, pagal tave matuoti, taisyti. Esi tas modelis, kurį garsusis kūrėjas nori matyti, kai tik jam prireikia, – kai šauna į galvą mintis pataisyti suknią, makiažą ar surengti fotosesiją katalogui.

Tą dieną, kai lietuvė pradėjo dirbti su Giorgio Armani, ji laiko savo modelio karjeros atspirties tašku.

„Tai iš tiesų pats geriausias klientas, kokio tik gali norėti modelis. Sinjoro Armani mados namuose aš darau viską: dalyvauju mados šou, fotografuojuosi katalogams, knygoms. Tačiau bene pats geriausias darbas modeliui, kaip mes sakome, yra „fitingas“ – drabužių matavimas. Tada modeliui moka už valandas.

Ką reiškia būti G.Armani mergaite?

– Dizaineris sutarčių su modeliu nesudaro, tačiau būtinai turi priklausyti agentūrai. Bene svarbiausia sąlyga – kai tik jam manęs prireiks, aš visada turiu būti po ranka. Dabar sėdžiu Vilniuje, o gali paskambinti iš mano agentūros ir pasakyti, kad rytoj turiu būti Milane. Ir privalėsiu skristi.

Regis, lyg ir niekas manęs nevaržo, tačiau galioja nerašyta taisyklė: jei dirbi su vienu dizaineriu, būtų baisus netaktas savo paslaugas siūlyti kitam. Tačiau niekas nedraudžia fotografuotis žurnalams, katalogams, dalyvauti kitų dizainerių mados pristatymuose. Tai sėkmingai darau vykdama į „Alta Roma“ – aukštosios mados savaitę.

Gali daryti viską, tik svarbu, kad nedirbtum pas kitą dizainerį kaip pagrindinis modelis, pagal kurį matuojami ir siuvami drabužiai. Kiekvienas kūrėjas nori turėti savo mūzą, savo komandą, kuri atitiktų jo viziją, – modelio darbo ypatumais dalijasi Ieva.

O kaip mes įsivaizduojame tuos mados modelius? Ai, neva pereina podiumu šaltos gražuolės, pasikraipo, nužvelgia publiką, tarsi ją niekintų, o save iškeltų, ir viskas. Niekada nesišypso. Tačiau toks ir turi būti mados modelis – rimtas, karingas, nepasiekiamas. Šypsosi ne ant podiumo, o šalia jo.

Tada Ieva ne tik koketiškai šypsosi. Ieva taip juokiasi, kad net jos gaiviai mėlynas akis vos galiu įžiūrėti. Ieva spinduliuoja šiluma. Daili porcelianinė mergaitė. Palangiškė. Vienturtė dukra.

Mergina prisipažįsta: „Šis darbas keičia žmogų, todėl sau palinkėčiau stiprybės, neprarasti pasitikėjimo, visada pozityviai galvoti. Išlikti tvirtai. Tokiai, kokia buvau ir esu. Kalbama, jog su G.Armani dirba tik asmenybės. Noriu tikėti, kad tokia esu“.

Ir aš noriu tikėti. Aišku, per kelias valandas sunku perprasti visą žmogaus esybę, bet apie Ievą galiu šį tą pasakyti. Ji kalba trimis užsienio kalbomis: angliškai, ispaniškai, itališkai. Nepasipūtusi, savimi pasitikinti. Neišlaidi. Ji net negalėjo prisiminti, ką nusipirko už savo pirmą solidų honorarą. Ir tik neseniai pasidovanojo nešiojamąjį kompiuterį.

Ar gali sakyti, jog per ketverius metus, praleistus Milane, visko išmokai kaip modelis?

– Dar yra kur tobulėti. Žaviuosi, kaip ant podiumo dirba Naomi Campbell. Kodėl vieni modeliai pereina podiumu ir nepalieka jokio įspūdžio? Eina kaip arkliai, trinksti batais lyg kanopomis. O Naomi? Jos eisena – lyg laukinės katės: lengva, švelni, plaukianti.

Norėtum vaikščioti kaip ji?

– Labai stengiuosi, netgi namie repetuoju. Gal man padeda tai, jog mokykloje lankiau pramoginius šokius? Atrodo, tuštybių tuštybė gludinti žingsnius, eiseną, ar ne? Bet mano toks darbas, o aš jį mėgstu. Scenoje privalau gyventi tokį gyvenimą.

– Naomi – idealas, į kurį lygiuojiesi?

– Hm, gal ne. Noriu dirbti, būti savimi – tokia, kad į mane lygiuotųsi.

Užsiminei, kad tenka pristatyti ir kitų dizainerių drabužius. Su kokiais kūrėjais esi dirbusi?

– Romos aukštosios mados savaitėje dizaineris Gattinoni, be kitų rūbų, man visada duoda vilkėti vestuvinę suknelę, būnu paskutinis kolekcijos akcentas. Gražių žodžių esu išgirdusi iš dizainerio Lorenzo Rivos. Po vieno kolekcijos pristatymo jis užkulisiuose priklaupė ir padėkojo: „Tu nuostabi, kito tokio modelio nėra“.

O kaip susipažinai su G.Armani?

– Agentūra sudaro atrankų sąrašus, įduoda juos modeliams ir palinki sėkmės. Taip ir pakliuvau į G.Armani drabužių kolekcijos pristatymo atranką. Jau anksčiau buvau girdėjusi apie jo išrankumą. Iš pradžių iš 200 merginų sinjoras Armani atsirenka kokias 30, o iš tų – gal 1–2. Visos kitos merginos jo mados pristatymuose būna topmodeliai. Taigi atėjau į atranką žinodama, kokios menkos yra mano galimybės. Bet sinjoras Armani išsirinko mane!

Atsimenu, jis porą kartų liepė pereiti podiumu, o po to itališkai pasakė: „Labai graži panelė, man ji patinka“. Vėliau iš G.Armani patarėjų lūpų išgirdau, jog dizaineriui padariau labai gerą įspūdį, jis liko patenkintas savo pasirinkimu. Tikiuosi, ilgam, – nusijuokia Ieva.

Koks tau atrodo G.Armani kaip žmogus?

– Sinjoras Armani – labai žavi asmenybė. Kai reikia, pajuokauja, kai reikia, patyli. Jis niekada nepyksta ant modelių, nerodo susierzinimo. G.Armani laikosi nuostatos, jog gerai dirbti galima tik atsipalaidavus, šiltoje ir supratingoje aplinkoje. Jis verčiau visą kritiką išlies savo asistentams, nei plūs modelius. Net pastabas modeliui pasakys per asistentą.

Sinjoras Armani iš tiesų yra didis kūrėjas. Labai reiklus. Jis nori, kad viskas būtų ne gerai, o puikiai. Prisimenu: prieš kolekcijos pristatymą modeliams darė makiažą. Kad ir kiek variantų vizažistai siūlė, dizaineriui vis netiko, kol pats paėmė paletę ir parodė, kaip paryškinti akis. Iki šou pradžios buvo likęs geras pusvalandis, o modelių – apie šimtą. Reikėjo greitai perdažyti. Aišku, nebuvo visos merginos idealiai gražios, bet ką jau padarysi, – nusišypso I.Šeškutė.

Tavo darbas daugiausia verda Milane?

– Taip. Kai esu reikalinga sinjorui Armani, būnu Milane. O kiti užsakymai nubloškia į įvairiausius Italijos mietus. Prisivažinėju daug. O po Europą pakeliauju kartu su G.Armani komanda į mados savaites. Buvau Paryžiuje, laukia Londonas. Trūksta tik Niujorko.

Ar save ten įsivaizduoji?

– Tik ne dabar. Gal po kokių trejų ketverių metų. Niujorkui reikia subręsti.

– Koks tau pasirodė Milanas, kai atvykai į jį būdama devyniolikos?

– Tai buvo pirmoji užsienio šalis, į kurią atvykau. Oro uoste mane pasitiko vairuotojas, atvežė į modelių apartamentus, ant lapelio nubraižė, kur kitą rytą turiu būti, ir baigta. O aš – svetimame mieste, be žemėlapio, be jokio supratimo, kur pakliuvau! Net nežinojau, kurioje miesto dalyje esu. Pagal tą vairuotojo keverzonę kitą dieną ėjau ieškoti agentūros. Klausinėdama žmonių kažkaip iki jos nusigavau. Aišku, vėlavau gėdingai daug – dvi valandas. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Milanu.

Supratau, kad pirmiausia man reikia išmokti orientuotis žemėlapyje. O juk nė karto to nebuvau dariusi. Vargau su žemėlapiu, oi, vargau... Pirmosios vietos, kuri nuo agentūros buvo už 10 metrų į kairę, kažkodėl ieškojau 150 metrų į dešinę. Pasirodo, žemėlapį buvau apsukusi apačia į viršų, – pasišaipo iš savęs Ieva.

Atvykusi iš „Baltic Models“ agentūros į Milano „Ice Models“, joje mergina išbuvo daugiau nei pusmetį. Po to perėjo į agentūrą „Names“, kurioje dirba iki šiol.

Kodėl pakeitei agentūrą?

– Pačioje pradžioje labai sunku gauti darbą. Pirmoji darbovietė man buvo tarsi modelio pradžiamokslis. Juk neturėjau patirties, savo įvaizdžio, stiliaus, nemokėjau savęs pateikti, nežinojau, ką sakyti klientui. Netgi nedrąsu būdavo. Privengdavau kitų merginų, savimi nepasitikėjau. Jaučiausi lyg pasiklydusi miške – baikšti, besitikinti ką nors rasti, tačiau pati dar negalinti nieko pasiūlyti.

Per tą gerą pusmetį nukrisdavo šiokių tokių darbelių, tačiau jie manęs netenkino. Rimti pasiūlymai prasidėjo, kai išmokau elgtis prieš kamerą, pateikti save kaip modelį.

Atvirai pasakius, į Milaną vykau nesitikėdama, kad tuoj mane pastebės klientai, aikčios, kvies demonstruoti madas, dalyvauti fotosesijose. Buvau gana realiai įvertinusi galimybes, supratau, kad savo sėkmės laiptelio sieksiu po truputį – gaudama nedidelių darbų, tobulėdama.

Greičiausiai buvo nelengva. Esi vienturtė, o atsidūrei viena svetimame mieste be šeimos, draugų, bičiulių.

– Nieko kita neliko, kaip išmokti gyventi savarankiškai, prisiimti atsakomybę už save. Man buvo 19 metų. Pagal mados pasaulio standartus savo tarptautinę karjerą pradėjau gana vėlai. Bet gal ir gerai, nes buvau jau susitupėjusi. O paauglės labai naivios. Greitai susižavi vakarėliais, narkotikais, alkoholiu.

Aš aiškiai žinojau, ko noriu. Todėl nei rūkymas, nei alkoholis manęs netraukia. Kam? Šiame darbe ir taip greitai senstu – stresas, nuovargis kelionėse, poilsio trūkumas, tai kodėl turėčiau sau dar kenkti papildomai? Vyno taurę išgeriu, bet tai ir viskas. Antrą gerti man nebeskanu.

Geriausias receptas, kuriuo vadovaudamasi nepateksi į susinaikinimo liūną, – aiškiai įsisąmoninti, ko čia atvykai: atostogauti, pramogauti ar dirbti. Jokie geri duomenys tavęs neišgelbės, jeigu į atranką ateisi be energijos, juodais paakiais, vangi.

Kitas blogis – badavimas. Anoreksija. Pažįstu vieną modelį, kuriam greičiausias užkandis – cigaretės, o karštas patiekalas – kava. Baisu. Ji suvalgo pusę sausainio ir aikčioja: „Aš sustorėsiu, aš sustorėsiu!“ Tai jau didžiulė asmenybės problema, sužalotas mąstymas. Tokiems modeliams reikia pagalbos.

Sveri 56 kilogramus, o esi 182 centimetrų ūgio. Ar laikaisi dietų?

– Kai susipažinau su draugo Domenico šeima, jų pirmieji klausimai buvo, ar aš apskritai valgau. Tačiau draugas geriausiai žino apie mano „dietas“ – jis niekada nepraleidžia progos man įkąsti: „Meile, vyras juk aš, o ne tu. Kiek gali valgyti? Kur tau telpa?“

Bet badmiriauti tikriausiai niekada neteko.

– Jei nepavyksta rasti darbo, agentūra įsipareigoja modeliui mokėti nuo 50 iki 80 eurų per savaitę. Tik ar tai pinigai? Bet aš visada tikėjau: jei ir sunku dabar, kada nors bus lengviau. Niekada neįsileisdavau niūrių minčių. Nes jeigu vaikščiosi į atrankas nosį nukabinusi, tokią tave klientai ir matys. Kam būsi reikalinga paniurėlės veidu?

Taip, buvo savaičių, kai teko su tais 50 eurų verstis. O už tuos pinigus reikia nusipirkti ir maisto, ir transporto bilietų, makiažo, higienos reikmenų. Bet turiu būti dėkinga mamai, kuri išmokė mane taupyti.

Jei daiktas patinka, pirmiausia įvertinu savo galimybes. Norėti – dar ne viskas. Nusipirksiu suknelę, o paskui tris dienas nevalgysiu? Ne, tai tikrai ne man. Netgi būdavo, kad iš tų savaitei skirtų pinigų atsidėdavau kokiems nenumatytiems atvejams po 5–10 eurų. Milijonų nesusitaupiau, tačiau nusipirkdavau, ko labai norėdavau.

Tokia Ieva buvo ir tada, kai gyveno Palangoje. Dar būdama paauglė visas vasaras praleisdavo J.Basanavičiaus gatvėje. Dirbo ir kavinės padavėja, ir vienos kosmetikos kompanijos konsultante, pardavinėjo spragėsius, ledus, vaflius...

„Iš gyvenimo čiupau viską, kol išmokau atsirinkti. Norėjau būti savarankiška, turėti pinigų. Ir dabar tas jausmas su manimi. Kai dirbu, jaučiu savo vertę. Kad galiu, kad netinginiauju.

Ypač dievinu kolekcijų pristatymus. Pasijuntu akimirkos žvaigžde, nes viskas skirta tik man: fotoaparatų blykstės, šviesos, drabužis, muzika, publikos dėmesys... Tai tarsi mažytis spektaklis, į kurį sudedu visą save. Man patinka tas jaudulys. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai – tik darbas. Aš tuo gyvenu“, – sako Ieva.

– Italė niekada nebus draugė kitai moteriai, ypač lieknai šviesiaplaukei. Jos pavydžios ir aršios, gina savo teritoriją. Visada tave varstys pavydo ir neapykantos kupinu žvilgsniu. Neva atvažiuoja čia visokios mūsų vyrų susirinkti...

O tavo draugas – ne italas?

– Italas! – juokiasi 23-ejų Ieva Šeškutė, Milano modelių agentūros „Names“ modelis. – Finansų analitikas. Netipiškas italas, nes labai savarankiškas, ne mamyčiukas ir aukštesnis už mane. O mano ūgis – 182 centimetrai! Išsirinkau patį geriausią, todėl italės į mane kreivai ir žiūri.

Ir greičiausiai ilgai dar žiūrės, nes Ieva artimiausiu metu neketina dingti iš Milano. Jai čia sekasi. Į Italijos mados sostinę ji atvyko prieš ketverius metus, o po dvejų metų į jos gyvenimą įžengė svarbios permainos. Du italai. Vienas – draugas, o kitas – klientas. Abiem Ieva labai patenkinta.

O ar kitaip gali būti, kai esi paties dizainerio Giorgio Armani mergaitė! Kai žinai, kad visi drabužiai, kuriuos didis meistras kuria ir „haute couture“, ir „prêt-à-porter“ kolekcijoms, buvo siūti tau, pagal tave matuoti, taisyti. Esi tas modelis, kurį garsusis kūrėjas nori matyti, kai tik jam prireikia, – kai šauna į galvą mintis pataisyti suknią, makiažą ar surengti fotosesiją katalogui.

Tą dieną, kai lietuvė pradėjo dirbti su Giorgio Armani, ji laiko savo modelio karjeros atspirties tašku.

„Tai iš tiesų pats geriausias klientas, kokio tik gali norėti modelis. Sinjoro Armani mados namuose aš darau viską: dalyvauju mados šou, fotografuojuosi katalogams, knygoms. Tačiau bene pats geriausias darbas modeliui, kaip mes sakome, yra „fitingas“ – drabužių matavimas. Tada modeliui moka už valandas.

Ką reiškia būti G.Armani mergaite?

– Dizaineris sutarčių su modeliu nesudaro, tačiau būtinai turi priklausyti agentūrai. Bene svarbiausia sąlyga – kai tik jam manęs prireiks, aš visada turiu būti po ranka. Dabar sėdžiu Vilniuje, o gali paskambinti iš mano agentūros ir pasakyti, kad rytoj turiu būti Milane. Ir privalėsiu skristi.

Regis, lyg ir niekas manęs nevaržo, tačiau galioja nerašyta taisyklė: jei dirbi su vienu dizaineriu, būtų baisus netaktas savo paslaugas siūlyti kitam. Tačiau niekas nedraudžia fotografuotis žurnalams, katalogams, dalyvauti kitų dizainerių mados pristatymuose. Tai sėkmingai darau vykdama į „Alta Roma“ – aukštosios mados savaitę.

Gali daryti viską, tik svarbu, kad nedirbtum pas kitą dizainerį kaip pagrindinis modelis, pagal kurį matuojami ir siuvami drabužiai. Kiekvienas kūrėjas nori turėti savo mūzą, savo komandą, kuri atitiktų jo viziją, – modelio darbo ypatumais dalijasi Ieva.

O kaip mes įsivaizduojame tuos mados modelius? Ai, neva pereina podiumu šaltos gražuolės, pasikraipo, nužvelgia publiką, tarsi ją niekintų, o save iškeltų, ir viskas. Niekada nesišypso. Tačiau toks ir turi būti mados modelis – rimtas, karingas, nepasiekiamas. Šypsosi ne ant podiumo, o šalia jo.

Tada Ieva ne tik koketiškai šypsosi. Ieva taip juokiasi, kad net jos gaiviai mėlynas akis vos galiu įžiūrėti. Ieva spinduliuoja šiluma. Daili porcelianinė mergaitė. Palangiškė. Vienturtė dukra.

Mergina prisipažįsta: „Šis darbas keičia žmogų, todėl sau palinkėčiau stiprybės, neprarasti pasitikėjimo, visada pozityviai galvoti. Išlikti tvirtai. Tokiai, kokia buvau ir esu. Kalbama, jog su G.Armani dirba tik asmenybės. Noriu tikėti, kad tokia esu“.

Ir aš noriu tikėti. Aišku, per kelias valandas sunku perprasti visą žmogaus esybę, bet apie Ievą galiu šį tą pasakyti. Ji kalba trimis užsienio kalbomis: angliškai, ispaniškai, itališkai. Nepasipūtusi, savimi pasitikinti. Neišlaidi. Ji net negalėjo prisiminti, ką nusipirko už savo pirmą solidų honorarą. Ir tik neseniai pasidovanojo nešiojamąjį kompiuterį.

Ar gali sakyti, jog per ketverius metus, praleistus Milane, visko išmokai kaip modelis?

– Dar yra kur tobulėti. Žaviuosi, kaip ant podiumo dirba Naomi Campbell. Kodėl vieni modeliai pereina podiumu ir nepalieka jokio įspūdžio? Eina kaip arkliai, trinksti batais lyg kanopomis. O Naomi? Jos eisena – lyg laukinės katės: lengva, švelni, plaukianti.

Norėtum vaikščioti kaip ji?

– Labai stengiuosi, netgi namie repetuoju. Gal man padeda tai, jog mokykloje lankiau pramoginius šokius? Atrodo, tuštybių tuštybė gludinti žingsnius, eiseną, ar ne? Bet mano toks darbas, o aš jį mėgstu. Scenoje privalau gyventi tokį gyvenimą.

– Naomi – idealas, į kurį lygiuojiesi?

– Hm, gal ne. Noriu dirbti, būti savimi – tokia, kad į mane lygiuotųsi.

Užsiminei, kad tenka pristatyti ir kitų dizainerių drabužius. Su kokiais kūrėjais esi dirbusi?

– Romos aukštosios mados savaitėje dizaineris Gattinoni, be kitų rūbų, man visada duoda vilkėti vestuvinę suknelę, būnu paskutinis kolekcijos akcentas. Gražių žodžių esu išgirdusi iš dizainerio Lorenzo Rivos. Po vieno kolekcijos pristatymo jis užkulisiuose priklaupė ir padėkojo: „Tu nuostabi, kito tokio modelio nėra“.

O kaip susipažinai su G.Armani?

– Agentūra sudaro atrankų sąrašus, įduoda juos modeliams ir palinki sėkmės. Taip ir pakliuvau į G.Armani drabužių kolekcijos pristatymo atranką. Jau anksčiau buvau girdėjusi apie jo išrankumą. Iš pradžių iš 200 merginų sinjoras Armani atsirenka kokias 30, o iš tų – gal 1–2. Visos kitos merginos jo mados pristatymuose būna topmodeliai. Taigi atėjau į atranką žinodama, kokios menkos yra mano galimybės. Bet sinjoras Armani išsirinko mane!

Atsimenu, jis porą kartų liepė pereiti podiumu, o po to itališkai pasakė: „Labai graži panelė, man ji patinka“. Vėliau iš G.Armani patarėjų lūpų išgirdau, jog dizaineriui padariau labai gerą įspūdį, jis liko patenkintas savo pasirinkimu. Tikiuosi, ilgam, – nusijuokia Ieva.

Koks tau atrodo G.Armani kaip žmogus?

– Sinjoras Armani – labai žavi asmenybė. Kai reikia, pajuokauja, kai reikia, patyli. Jis niekada nepyksta ant modelių, nerodo susierzinimo. G.Armani laikosi nuostatos, jog gerai dirbti galima tik atsipalaidavus, šiltoje ir supratingoje aplinkoje. Jis verčiau visą kritiką išlies savo asistentams, nei plūs modelius. Net pastabas modeliui pasakys per asistentą.

Sinjoras Armani iš tiesų yra didis kūrėjas. Labai reiklus. Jis nori, kad viskas būtų ne gerai, o puikiai. Prisimenu: prieš kolekcijos pristatymą modeliams darė makiažą. Kad ir kiek variantų vizažistai siūlė, dizaineriui vis netiko, kol pats paėmė paletę ir parodė, kaip paryškinti akis. Iki šou pradžios buvo likęs geras pusvalandis, o modelių – apie šimtą. Reikėjo greitai perdažyti. Aišku, nebuvo visos merginos idealiai gražios, bet ką jau padarysi, – nusišypso I.Šeškutė.

Tavo darbas daugiausia verda Milane?

– Taip. Kai esu reikalinga sinjorui Armani, būnu Milane. O kiti užsakymai nubloškia į įvairiausius Italijos mietus. Prisivažinėju daug. O po Europą pakeliauju kartu su G.Armani komanda į mados savaites. Buvau Paryžiuje, laukia Londonas. Trūksta tik Niujorko.

Ar save ten įsivaizduoji?

– Tik ne dabar. Gal po kokių trejų ketverių metų. Niujorkui reikia subręsti.

– Koks tau pasirodė Milanas, kai atvykai į jį būdama devyniolikos?

– Tai buvo pirmoji užsienio šalis, į kurią atvykau. Oro uoste mane pasitiko vairuotojas, atvežė į modelių apartamentus, ant lapelio nubraižė, kur kitą rytą turiu būti, ir baigta. O aš – svetimame mieste, be žemėlapio, be jokio supratimo, kur pakliuvau! Net nežinojau, kurioje miesto dalyje esu. Pagal tą vairuotojo keverzonę kitą dieną ėjau ieškoti agentūros. Klausinėdama žmonių kažkaip iki jos nusigavau. Aišku, vėlavau gėdingai daug – dvi valandas. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Milanu.

Supratau, kad pirmiausia man reikia išmokti orientuotis žemėlapyje. O juk nė karto to nebuvau dariusi. Vargau su žemėlapiu, oi, vargau... Pirmosios vietos, kuri nuo agentūros buvo už 10 metrų į kairę, kažkodėl ieškojau 150 metrų į dešinę. Pasirodo, žemėlapį buvau apsukusi apačia į viršų, – pasišaipo iš savęs Ieva.

Atvykusi iš „Baltic Models“ agentūros į Milano „Ice Models“, joje mergina išbuvo daugiau nei pusmetį. Po to perėjo į agentūrą „Names“, kurioje dirba iki šiol.

Kodėl pakeitei agentūrą?

– Pačioje pradžioje labai sunku gauti darbą. Pirmoji darbovietė man buvo tarsi modelio pradžiamokslis. Juk neturėjau patirties, savo įvaizdžio, stiliaus, nemokėjau savęs pateikti, nežinojau, ką sakyti klientui. Netgi nedrąsu būdavo. Privengdavau kitų merginų, savimi nepasitikėjau. Jaučiausi lyg pasiklydusi miške – baikšti, besitikinti ką nors rasti, tačiau pati dar negalinti nieko pasiūlyti.

Per tą gerą pusmetį nukrisdavo šiokių tokių darbelių, tačiau jie manęs netenkino. Rimti pasiūlymai prasidėjo, kai išmokau elgtis prieš kamerą, pateikti save kaip modelį.

Atvirai pasakius, į Milaną vykau nesitikėdama, kad tuoj mane pastebės klientai, aikčios, kvies demonstruoti madas, dalyvauti fotosesijose. Buvau gana realiai įvertinusi galimybes, supratau, kad savo sėkmės laiptelio sieksiu po truputį – gaudama nedidelių darbų, tobulėdama.

Greičiausiai buvo nelengva. Esi vienturtė, o atsidūrei viena svetimame mieste be šeimos, draugų, bičiulių.

– Nieko kita neliko, kaip išmokti gyventi savarankiškai, prisiimti atsakomybę už save. Man buvo 19 metų. Pagal mados pasaulio standartus savo tarptautinę karjerą pradėjau gana vėlai. Bet gal ir gerai, nes buvau jau susitupėjusi. O paauglės labai naivios. Greitai susižavi vakarėliais, narkotikais, alkoholiu.

Aš aiškiai žinojau, ko noriu. Todėl nei rūkymas, nei alkoholis manęs netraukia. Kam? Šiame darbe ir taip greitai senstu – stresas, nuovargis kelionėse, poilsio trūkumas, tai kodėl turėčiau sau dar kenkti papildomai? Vyno taurę išgeriu, bet tai ir viskas. Antrą gerti man nebeskanu.

Geriausias receptas, kuriuo vadovaudamasi nepateksi į susinaikinimo liūną, – aiškiai įsisąmoninti, ko čia atvykai: atostogauti, pramogauti ar dirbti. Jokie geri duomenys tavęs neišgelbės, jeigu į atranką ateisi be energijos, juodais paakiais, vangi.

Kitas blogis – badavimas. Anoreksija. Pažįstu vieną modelį, kuriam greičiausias užkandis – cigaretės, o karštas patiekalas – kava. Baisu. Ji suvalgo pusę sausainio ir aikčioja: „Aš sustorėsiu, aš sustorėsiu!“ Tai jau didžiulė asmenybės problema, sužalotas mąstymas. Tokiems modeliams reikia pagalbos.

Sveri 56 kilogramus, o esi 182 centimetrų ūgio. Ar laikaisi dietų?

– Kai susipažinau su draugo Domenico šeima, jų pirmieji klausimai buvo, ar aš apskritai valgau. Tačiau draugas geriausiai žino apie mano „dietas“ – jis niekada nepraleidžia progos man įkąsti: „Meile, vyras juk aš, o ne tu. Kiek gali valgyti? Kur tau telpa?“

Bet badmiriauti tikriausiai niekada neteko.

– Jei nepavyksta rasti darbo, agentūra įsipareigoja modeliui mokėti nuo 50 iki 80 eurų per savaitę. Tik ar tai pinigai? Bet aš visada tikėjau: jei ir sunku dabar, kada nors bus lengviau. Niekada neįsileisdavau niūrių minčių. Nes jeigu vaikščiosi į atrankas nosį nukabinusi, tokią tave klientai ir matys. Kam būsi reikalinga paniurėlės veidu?

Taip, buvo savaičių, kai teko su tais 50 eurų verstis. O už tuos pinigus reikia nusipirkti ir maisto, ir transporto bilietų, makiažo, higienos reikmenų. Bet turiu būti dėkinga mamai, kuri išmokė mane taupyti.

Jei daiktas patinka, pirmiausia įvertinu savo galimybes. Norėti – dar ne viskas. Nusipirksiu suknelę, o paskui tris dienas nevalgysiu? Ne, tai tikrai ne man. Netgi būdavo, kad iš tų savaitei skirtų pinigų atsidėdavau kokiems nenumatytiems atvejams po 5–10 eurų. Milijonų nesusitaupiau, tačiau nusipirkdavau, ko labai norėdavau.

Tokia Ieva buvo ir tada, kai gyveno Palangoje. Dar būdama paauglė visas vasaras praleisdavo J.Basanavičiaus gatvėje. Dirbo ir kavinės padavėja, ir vienos kosmetikos kompanijos konsultante, pardavinėjo spragėsius, ledus, vaflius...

„Iš gyvenimo čiupau viską, kol išmokau atsirinkti. Norėjau būti savarankiška, turėti pinigų. Ir dabar tas jausmas su manimi. Kai dirbu, jaučiu savo vertę. Kad galiu, kad netinginiauju.

Ypač dievinu kolekcijų pristatymus. Pasijuntu akimirkos žvaigžde, nes viskas skirta tik man: fotoaparatų blykstės, šviesos, drabužis, muzika, publikos dėmesys... Tai tarsi mažytis spektaklis, į kurį sudedu visą save. Man patinka tas jaudulys. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai – tik darbas. Aš tuo gyvenu“, – sako Ieva.

Man patiko Neblogai Man nepatiko