Ella Tatarinova: „Svarbiausia moteriai ne išlaikyti vyrą, o išlikti moterimi“

1/3

Mano stilius

2009-02-06 05:03

Ella Tatarinova: „Svarbiausia moteriai ne išlaikyti vyrą, o išlikti moterimi“

Teksto dydis:

Kai matai Ellą Tatarinovą turguje perkančią daržoves, kai sužinai, kad namuose ji džiovina ramunėles ar ankstyvą rytą sukasi ant čiuožyklos ledo, negali patikėti, kad ji – prabanga besimėgaujanti ponia, bankininko Jefimo Borodulino žmona, akimirksniu patenkanti į turtingiausių, gražiausių ir įtakingiausių žmonių sluoksnį Kijeve, Jeruzalėje ar Paryžiuje. Sunku patikėti ir tuo, kad ši puikai atrodanti, puoštis mokanti moteris yra filologijos mokslų daktarė.

Galite gyventi bet kuriame Europos mieste. Kodėl grįžote į Vilnių?

– Vilniuje gimiau, augau – čia mano tėvynė. Kai vyras Kijeve baigė vieną svarbų projektą, paprašiau jo atvykti į Lietuvą – noriu būti arčiau savo šaknų. O kol įsigysime būstą, paprašiau vyro apsistoti „Stiklių“ apartamentuose. Taip turiu galimybę pagyventi tikroje pasakoje ir grožyje – visada žavėjausi „Stiklių“ šeimininkų talentu, stebėjau, kaip jiems sekasi įgyvendinti savo sumanymus.

Bet kiekvienas žmogus turi daugybę galimybių kasdien gyventi su pasaka. Ypač tuomet, kai aplink daug pesimizmo, svarbu, kad krizė neįsigalėtų širdyje bei santykiuose su brangiais žmonėmis. Tokiu metu išmintingas žmogus kaip tik stengiasi išlaikyti tikėjimą pasaka bei stebuklais.

Jus dažnai galima sutikti vakarėliuose. Ar jums tai įdomu?

– Mėgstu būti žmonėse, linksmintis. Vakarėliai – tai teatras, ir su malonumu žaidžiu pagal jo taisykles. Pastebėjau, kad dažnai svečiai nepaiso renginio šeimininkų pageidavimo – nurodyto aprangos kodo. Žmonės nesiruošia šventei, lieka kasdieniški, o tai prieštarauja pačiai ėjimo į šventę esmei.

Gal tie žmonės neturi kuo apsirengti?

– Patikėkit, tokiuose renginiuose neturintys kuo apsirengti žmonės nesirenka. Nesuprantu, ko gi bijoti tų vakarinių suknelių, ką – jos kandžiojasi? – juokiasi moteris. – Juk taip retai galime jas apsivilkti. Kam save skriausti – prarasti galimybę pasidžiaugti?

Nors, reikia pripažinti, dabartinis gyvenimas riboja galimybes džiaugtis, švęsti. Visuomenė tam dar nepasiruošusi. Juk negyvename XVII amžiaus Venecijoje, kai dalyvauti maskarade, šventėse buvo tradicija. O juk tradicija verčia žmogų išlikti kultūringą.

Jūsų vyras yra sakęs, kad ištekėjusių moterų akys nebešviečia. Prieš metus ištekėjote. Bet jūsų akys šviečia.

– Žmonės sako, kad šviečia iki šiol! Mano patirtis jau leidžia teigti, kad gyvename dėl vidinio džiaugsmo. Kai tik nebejauti džiaugsmo, reikia pradėti dirbti, kad vėl jį pajustum.

Pastaruoju metu nemažai laiko praleidote užsienyje – išvykote kartu su vyru, kur jį nuginė verslo reikalai. Besikeičianti aplinka bei žmonės, ko gero, neleido nė akimirkai prarasti gyvenimo džiaugsmo.

– Iš Vilniaus išvykau į Jeruzalę ir, neslėpsiu, iš pradžių patyriau didelį stresą: juk daug metų dirbau kaip automatas, nešiau velnišką atsakomybės naštą – disertacija, namai, sūnus, drabužių parduotuvė ir jos darbuotojai. Staiga nebereikia dirbti ir dar patenku į rojaus sodą – Jeruzalę. Ilgai vaidendavosi, kad skamba telefonas, maniau, kad veltui leidžiu laiką. Mat stresas – lyg narkotikas, pasigendi, kai jį iš tavęs atima. Bet man padėjo meilė istorijai, kultūrai ir menui. Pamažu supratau, kad turiu laiko perskaityti, ką norėjau, pamatyti, ko nespėjau, pažinti, ko nė nesapnavau, rasti atsakymus į klausimus, kurie kartais bėgant iškildavo. Kokia Kabalos esmė? Kokia Jėzaus Kristaus vieta žemėje ir danguje? Kas yra žydų fenomenas? Žodžiu, prisirinkau istorinių bei filosofinių knygų, radau puikią filmoteką ir per tuos metus padariau daugybę atradimų.

Pamilau Jeruzalę – tą elegantišką miestą iš balto akmens. Vaikščiodavau po jį basa – troškau energijos, srūvančios 2 tūkstančių metų senumo akmenimis, kuri tarsi pereidavo į mane. Kalbėdavausi su žmonėmis, eidavau į vienuolynus. Jeruzalė – tai miestas, kuriame ne visi gali gyventi. Šio miesto energija gali ir prislėgti.

Ar nenorėjote sau leisti bent vienerius metus nieko nedaryti?

– Kaip tai nieko nedaryti? Ką tai reiškia? – nesupranta Ella.

Pavyzdžiui, vien tik puoselėti savo grožį.

– To aš net neaptarinėju. Sportas ir grožis – tai procedūros, privalomos kaip dantų valymas. Aš trokštu pažinti, suprasti – galva ir yra tam, kad ją kuo nors užkrautum. Šviesdamasi patiriu malonumą.

Tik avigalvis gali sėdėti prie tūkstančių metų istorijos šaltinio ir niekuo nesidomėti. Tokio tipo žmonės, lankydamiesi bet kurioje šalyje ar mieste, gali papasakoti vos keletą dalykų: apelsinai skanūs ar ne, gatvėse švaru ar ne, tenykščiai gyventojai kvailiai ar ne.

Kai pasirodote viešumoje, Ella, visuomet traukiate aplinkinių akį. Vyrų dėmesį galima suprasti, bet ir moterys bando jus išnarstyti po kauliuką. Vienos iš jūsų šaiposi, kitos giria, kad jūs – tai šventė akims. Ir visa tai – dėl jūsų efektingos išvaizdos.

– Apie save nekalbėsiu, tačiau yra moterų, kurios išties visada matomos. Tokių nedaug. Jos išskirtinės, tačiau ne todėl, kad yra nepaprastai pasipuošusios. Išskirtinumą žmogui dažniausiai dovanoja gamta, toks žmogus jau gimė KITOKS ir mato pasaulį ne pagal visuomenėje priimtą schemą.

Žaviuosi aktore Ingeborga Dapkūnaite ir dizainere Ramune Piekautaite – talentingomis, protingomis, subtiliomis ir nuostabaus grožio moterimis. Tokia moteris viską daro taip pat, kaip visi, bet mato savaip. Moteris visada turi analizuoti save, būti geros fizinės formos, jausti gyvenimo džiaugsmą. Žinoma, ji turi mėgti puoštis. Kaip kitaip!

Nejaugi tam, kad būtum išskirtinė, būtina pasipuošti?

– Keista, kad šiandien jūsų klausimas vis dar aktualus. Iki šiol aprangos ir mados tema laikoma tuščia bei niekinga, nors ji jau nusipelnė istorinės šlovės. Kai kuriose šalyse mada tapo net kultūriniu paveldu ir padidino jų bendrąjį vidaus produktą. Turiu omenyje Italiją, Prancūziją, Angliją, Šiaurės Ameriką ir netgi Kiniją.

Negana to – pasaulinio garso muziejai užleidžia savo prabangias sales retrospektyvinėms parodoms, atskleidžiančioms skirtingiausių žmonių ir epochų garderobą, šiuolaikinių dizainerių kūrybą. Kaip tik neseniai su vyru ir draugais lankėmės Paryžiuje, kur dekoratyvinių menų muziejuje apžiūrėjome jubiliejinę dizainerės Sonios Rykiel parodą.

O ką be mados darytų šiuolaikiniai režisieriai, nekalbant jau apie muzikos, kino žvaigždes ir netgi politinius veikėjus? Juk dažnai dėl subtilaus žaidimo su „skudurais“ jie pelno „Oskarus“ ir laimi rinkimų kampanijose.

Laikas susimąstyti, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp noro puoštis ir tuščio vidinio pasaulio, tarp originaliai apranga savo individualumą reiškiančios asmenybės ir nuolankios vartotojos, garderobą atnaujinančios du kartus per metus. Apranga – tai informacija apie asmenybės nuoširdumą ir originalumą, ja galynėjamės su sistema, su pačia mada, su visuomene, su tuo, kas mus varžo ir pančioja. Apranga yra kodas, kuriuo bendraujama su pasauliu. Neverta tikėti tais, kurie sako, kad puoštis tuščia.

Tik šykštūs vyrai privertė moterį manyti, kad tai tuštybė. Moteris privalo mokėti žaisti, būti žavinga, kerinti. Jei nemėgsta puoštis – ji ne moteris. Jei moteris nusprendžia, kad grožis, puošmenos jai nereikalingos, ji praranda labai stiprų energetinį maitinimą, o tuo stabdo progresą bei evoliuciją. Tokia niekada nebus laiminga ir asmeniniame gyvenime. Tokia nekunkuliuos energija ir nedarys įspūdžio nei vyrams, nei visuomenei.

O kiek yra gražių ir dailiai besipuošiančių moterų, bet nelaimingų, kenčiančių. Ir dažniausiai – dėl vyrų.

– Kenčia be pusiausvyros, viskam paklūstančios moterys. Tokias vyrai griauna ir naikina, nes jų moteriškasis genas paslėptas kažkur giliai. Tokios susitaiko net su tuo, kad vyras turi meilužę. Tai baisiausia.

Jau labiau gerbiu žemiškas moteris – jos, net jei ir nėra itin subtilios, aristokratiškos, bent jau yra stiprios, nesileidžia laužomos ir netampa kitų šešėliais prieš savo norą. Bet prie tokių moterų paprastai limpa silpnesni vyrai. Silpnam juk reikia apsaugos.

Yra ir fėjos – meniškos, kūrybingos, drąsios natūros. Tokios moterys turi įgimtos magijos. Fėjos supranta, kam jos egzistuoja: kad kurtų harmoniją, kad įkvėptų, nudažytų pasaulį spalvomis, atvertų akis.

Kiekviena moteris gauna tokį vyrą, kokio yra verta. Mes viską užsitarnaujame pačios.

Tai negi reikia gyventi su paskutiniu niekšu, nes tik tokio esi verta?

– Jei moteris neketina skirtis, jos užduotis padaryti viską, kad tas vyras atsiskleistų. Pasistengti jį išstudijuoti – gal jis ne toks jau blogas, gal aplinkybės netinkamos susiklostė. Moteris turi pabandyti padaryti viską, kad tarpusavio santykiuose tvyrotų šiluma, pagarba ir partnerius sietų bendri tikslai. Jei tai neduoda pokyčių, negalima gyventi su žmogumi, kuris tau apkerpa sparnus ir laužia tavo vidinę esmę.

Tuomet būtų labai daug vienišų moterų.

– Todėl ir matome nemažai baisių porų.

Ar jūs, Ella, gyvenate su vyru, kurio nusipelnėte?

– Žinoma! Jei ir svajojau apie kažką, tai negalvojau, kad sutiksiu būtent tokį žmogų, nes net negalėjau įsivaizduoti, kad tokio tipo vyrai, kaip Jefimas, egzistuoja. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad Dievas dosniai mane apdovanojo. Mes su vyru vienas kitam duodame labai daug – moralinio, energetinio, estetinio pasitenkinimo.

Dar nesutikau bankininko, kuriam poezija ir opera rūpėtų ne mažiau nei banko sąskaita. Pinigai Jefimo neuždusino. Gerbiu savo vyrą ir žaviuosi, kaip išsilavinęs jaunuolis, augęs sovietų laikais, sugebėjo likti ne tik romantišku intelektualu, bet ir tapti tarptautinio lygio bankininku.

Gal tuomet žinote, kaip neleisti vyrui suklysti ir tave išduoti – juk jaunesnės ir gražesnės visuomet panosėje?

– Jei tai meilė – nieko nepadarysi. Svarbiausia gerbti save ir neleisti, kad tave tryptų kojomis.

Pagyvenusio vyro ir jaunos moters meilė visuomet egzistuos. Nieko tame blogo. Man tik nepatinka, kad šiandien, kai žmonės greitai turtėja, merginos nebenori spręsti jokių klausimų. Jos tiesiog iškelia sau tikslą kam nors priklausyti – jai nesvarbu intelektualiniai, fiziniai partnerio duomenys.

Bet Dievulis protingas: net jei tikslą pasieksi – ištekėsi už turtingo – gali būti, kad skriaudos neišvengsi. Mūsų niekas neišlaisvina nuo tobulėjimo kelio, o turtingų vyrų besivaikančios nori jį peršokti. Dėdė su pinigais tavo asmenybės neištobulins – pati turi tai padaryti.

Bet savo žmonas į kitas moteris keičia ir nepasiturintys vyrai.

– Tokie rečiau taip elgiasi. Vyrams be moralės pinigai padeda pasijusti dieviškais. Pasiekę turto viršūnę jie mano, kad pasieks ir dar ko nors. Jiems tai tiesiog išbandymas. Ir žmona čia nekalta.

Gana dažnai kalbama, kad dėl poros skyrybų kalta moteris – kažką pražiūrėjo, kad jos vietą užėmė kita.

– Svarbiausia moteriai ne išlaikyti vyrą, o išlikti moterimi: atsibudus dažytis blakstienas, šukuotis. Gali kentėti, bet iki tam tikros ribos. Moterims tenka vyrai, kurie, palyginti su jomis, yra siaubingai nekilnūs ir baisūs. Bet! Jie netampa tokie staiga. Vadinasi, juose visa tai jau buvo. Tiesiog moteris to nematė.

Niekur nemačiau tiek sudaužytų širdžių kiek Ukrainoje. Gėrėjausi tais pavyzdžiais, kai vyras paliktą moterį bent jau aprūpino materialiai. Taip, jis sugriovė ją kaip moterį, bet tas griovimas bent jau nebuvo toks šlykštus.

Ką daryti moteriai, jei ji įtaria, kad vyras jai neištikimas?

– Moteris turi burti – juk ji fėja. Bet ne žemintis! Vyrai – kaip vaikai, jie gali būti įviliojami į spąstus – nepamiršk, kad esi ne vienintelė fėja žemėje, kuri gali jam pasiūlyti nuotykį ar liaupses.

Bet kokiu atveju moteris už savo vyrą turi kovoti. Ne skandalais, ne isterija. Nuo ko pradėti? Reikia niekuo nenusileisti konkurentei. Jei jau taip nutiko, kad tavo vyras susidomėjo kita moterimi, tai vien iš bjaurumo reikia pakenkti varžovei, net jei su tuo vyru nebeketini gyventi. Iš pradžių susigrąžink vyrą, o paskui pati jį mesk. Kai išeisi iš mūšio laimėtoja, nesvarbu, kad skaudės – tavo gyvenimas vėliau kitaip klostysis.

Na, priburi, vyras grįžta, bet kaip po to užmiršti išdavystę?

– Išbraukti, užmiršti, atleisti! Niekada nepriminti ir kurti naujus santykius. Tai ne nusižeminimas, tai – išmintis. Vyras turi suprasti, kad susigrąžinai jį ne iš baimės, o iš kilnumo. Jam svarbiausia jausti, kad moteris nebijo jį prarasti. Kai tik ši pradeda bijoti, jokios gudrybės nebepadės – vyras ją būtinai paliks.

Gimėte, augote Lietuvoje, bet turite rusiško kraujo. Gal galite pasakyti, kur glūdi rusių paslaptis, kad jomis taip žavisi vyrai?

– Nesutinku su ta legenda, nors pati esu rusė. Gal tik joms nestinga tikėjimo, kad jos yra fėjos. Geros ar blogos, bet – fėjos. Ir jos diriguoja pobūviui.

Kiekvienai moteriai reikia tik daugiau pasitikėjimo, tik pakelti sparnus ir vietoj dviejų suknelių pirkti tris. Ir mažiau gailėti vyro. Duoti jam laisvę, bet ir būti šalia, kad jis jaustų savo moters kvėpavimą bei šilumą. Tai savotiškas neutralizavimas. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, vyras turi jaustis saugus šalia savo moters. Taip besijaučiantis vyras niekada tavęs nemes, nes tu – fėja, nes tu – karalienė.

Kai matai Ellą Tatarinovą turguje perkančią daržoves, kai sužinai, kad namuose ji džiovina ramunėles ar ankstyvą rytą sukasi ant čiuožyklos ledo, negali patikėti, kad ji – prabanga besimėgaujanti ponia, bankininko Jefimo Borodulino žmona, akimirksniu patenkanti į turtingiausių, gražiausių ir įtakingiausių žmonių sluoksnį Kijeve, Jeruzalėje ar Paryžiuje. Sunku patikėti ir tuo, kad ši puikai atrodanti, puoštis mokanti moteris yra filologijos mokslų daktarė.

Galite gyventi bet kuriame Europos mieste. Kodėl grįžote į Vilnių?

– Vilniuje gimiau, augau – čia mano tėvynė. Kai vyras Kijeve baigė vieną svarbų projektą, paprašiau jo atvykti į Lietuvą – noriu būti arčiau savo šaknų. O kol įsigysime būstą, paprašiau vyro apsistoti „Stiklių“ apartamentuose. Taip turiu galimybę pagyventi tikroje pasakoje ir grožyje – visada žavėjausi „Stiklių“ šeimininkų talentu, stebėjau, kaip jiems sekasi įgyvendinti savo sumanymus.

Bet kiekvienas žmogus turi daugybę galimybių kasdien gyventi su pasaka. Ypač tuomet, kai aplink daug pesimizmo, svarbu, kad krizė neįsigalėtų širdyje bei santykiuose su brangiais žmonėmis. Tokiu metu išmintingas žmogus kaip tik stengiasi išlaikyti tikėjimą pasaka bei stebuklais.

Jus dažnai galima sutikti vakarėliuose. Ar jums tai įdomu?

– Mėgstu būti žmonėse, linksmintis. Vakarėliai – tai teatras, ir su malonumu žaidžiu pagal jo taisykles. Pastebėjau, kad dažnai svečiai nepaiso renginio šeimininkų pageidavimo – nurodyto aprangos kodo. Žmonės nesiruošia šventei, lieka kasdieniški, o tai prieštarauja pačiai ėjimo į šventę esmei.

Gal tie žmonės neturi kuo apsirengti?

– Patikėkit, tokiuose renginiuose neturintys kuo apsirengti žmonės nesirenka. Nesuprantu, ko gi bijoti tų vakarinių suknelių, ką – jos kandžiojasi? – juokiasi moteris. – Juk taip retai galime jas apsivilkti. Kam save skriausti – prarasti galimybę pasidžiaugti?

Nors, reikia pripažinti, dabartinis gyvenimas riboja galimybes džiaugtis, švęsti. Visuomenė tam dar nepasiruošusi. Juk negyvename XVII amžiaus Venecijoje, kai dalyvauti maskarade, šventėse buvo tradicija. O juk tradicija verčia žmogų išlikti kultūringą.

Jūsų vyras yra sakęs, kad ištekėjusių moterų akys nebešviečia. Prieš metus ištekėjote. Bet jūsų akys šviečia.

– Žmonės sako, kad šviečia iki šiol! Mano patirtis jau leidžia teigti, kad gyvename dėl vidinio džiaugsmo. Kai tik nebejauti džiaugsmo, reikia pradėti dirbti, kad vėl jį pajustum.

Pastaruoju metu nemažai laiko praleidote užsienyje – išvykote kartu su vyru, kur jį nuginė verslo reikalai. Besikeičianti aplinka bei žmonės, ko gero, neleido nė akimirkai prarasti gyvenimo džiaugsmo.

– Iš Vilniaus išvykau į Jeruzalę ir, neslėpsiu, iš pradžių patyriau didelį stresą: juk daug metų dirbau kaip automatas, nešiau velnišką atsakomybės naštą – disertacija, namai, sūnus, drabužių parduotuvė ir jos darbuotojai. Staiga nebereikia dirbti ir dar patenku į rojaus sodą – Jeruzalę. Ilgai vaidendavosi, kad skamba telefonas, maniau, kad veltui leidžiu laiką. Mat stresas – lyg narkotikas, pasigendi, kai jį iš tavęs atima. Bet man padėjo meilė istorijai, kultūrai ir menui. Pamažu supratau, kad turiu laiko perskaityti, ką norėjau, pamatyti, ko nespėjau, pažinti, ko nė nesapnavau, rasti atsakymus į klausimus, kurie kartais bėgant iškildavo. Kokia Kabalos esmė? Kokia Jėzaus Kristaus vieta žemėje ir danguje? Kas yra žydų fenomenas? Žodžiu, prisirinkau istorinių bei filosofinių knygų, radau puikią filmoteką ir per tuos metus padariau daugybę atradimų.

Pamilau Jeruzalę – tą elegantišką miestą iš balto akmens. Vaikščiodavau po jį basa – troškau energijos, srūvančios 2 tūkstančių metų senumo akmenimis, kuri tarsi pereidavo į mane. Kalbėdavausi su žmonėmis, eidavau į vienuolynus. Jeruzalė – tai miestas, kuriame ne visi gali gyventi. Šio miesto energija gali ir prislėgti.

Ar nenorėjote sau leisti bent vienerius metus nieko nedaryti?

– Kaip tai nieko nedaryti? Ką tai reiškia? – nesupranta Ella.

Pavyzdžiui, vien tik puoselėti savo grožį.

– To aš net neaptarinėju. Sportas ir grožis – tai procedūros, privalomos kaip dantų valymas. Aš trokštu pažinti, suprasti – galva ir yra tam, kad ją kuo nors užkrautum. Šviesdamasi patiriu malonumą.

Tik avigalvis gali sėdėti prie tūkstančių metų istorijos šaltinio ir niekuo nesidomėti. Tokio tipo žmonės, lankydamiesi bet kurioje šalyje ar mieste, gali papasakoti vos keletą dalykų: apelsinai skanūs ar ne, gatvėse švaru ar ne, tenykščiai gyventojai kvailiai ar ne.

Kai pasirodote viešumoje, Ella, visuomet traukiate aplinkinių akį. Vyrų dėmesį galima suprasti, bet ir moterys bando jus išnarstyti po kauliuką. Vienos iš jūsų šaiposi, kitos giria, kad jūs – tai šventė akims. Ir visa tai – dėl jūsų efektingos išvaizdos.

– Apie save nekalbėsiu, tačiau yra moterų, kurios išties visada matomos. Tokių nedaug. Jos išskirtinės, tačiau ne todėl, kad yra nepaprastai pasipuošusios. Išskirtinumą žmogui dažniausiai dovanoja gamta, toks žmogus jau gimė KITOKS ir mato pasaulį ne pagal visuomenėje priimtą schemą.

Žaviuosi aktore Ingeborga Dapkūnaite ir dizainere Ramune Piekautaite – talentingomis, protingomis, subtiliomis ir nuostabaus grožio moterimis. Tokia moteris viską daro taip pat, kaip visi, bet mato savaip. Moteris visada turi analizuoti save, būti geros fizinės formos, jausti gyvenimo džiaugsmą. Žinoma, ji turi mėgti puoštis. Kaip kitaip!

Nejaugi tam, kad būtum išskirtinė, būtina pasipuošti?

– Keista, kad šiandien jūsų klausimas vis dar aktualus. Iki šiol aprangos ir mados tema laikoma tuščia bei niekinga, nors ji jau nusipelnė istorinės šlovės. Kai kuriose šalyse mada tapo net kultūriniu paveldu ir padidino jų bendrąjį vidaus produktą. Turiu omenyje Italiją, Prancūziją, Angliją, Šiaurės Ameriką ir netgi Kiniją.

Negana to – pasaulinio garso muziejai užleidžia savo prabangias sales retrospektyvinėms parodoms, atskleidžiančioms skirtingiausių žmonių ir epochų garderobą, šiuolaikinių dizainerių kūrybą. Kaip tik neseniai su vyru ir draugais lankėmės Paryžiuje, kur dekoratyvinių menų muziejuje apžiūrėjome jubiliejinę dizainerės Sonios Rykiel parodą.

O ką be mados darytų šiuolaikiniai režisieriai, nekalbant jau apie muzikos, kino žvaigždes ir netgi politinius veikėjus? Juk dažnai dėl subtilaus žaidimo su „skudurais“ jie pelno „Oskarus“ ir laimi rinkimų kampanijose.

Laikas susimąstyti, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp noro puoštis ir tuščio vidinio pasaulio, tarp originaliai apranga savo individualumą reiškiančios asmenybės ir nuolankios vartotojos, garderobą atnaujinančios du kartus per metus. Apranga – tai informacija apie asmenybės nuoširdumą ir originalumą, ja galynėjamės su sistema, su pačia mada, su visuomene, su tuo, kas mus varžo ir pančioja. Apranga yra kodas, kuriuo bendraujama su pasauliu. Neverta tikėti tais, kurie sako, kad puoštis tuščia.

Tik šykštūs vyrai privertė moterį manyti, kad tai tuštybė. Moteris privalo mokėti žaisti, būti žavinga, kerinti. Jei nemėgsta puoštis – ji ne moteris. Jei moteris nusprendžia, kad grožis, puošmenos jai nereikalingos, ji praranda labai stiprų energetinį maitinimą, o tuo stabdo progresą bei evoliuciją. Tokia niekada nebus laiminga ir asmeniniame gyvenime. Tokia nekunkuliuos energija ir nedarys įspūdžio nei vyrams, nei visuomenei.

O kiek yra gražių ir dailiai besipuošiančių moterų, bet nelaimingų, kenčiančių. Ir dažniausiai – dėl vyrų.

– Kenčia be pusiausvyros, viskam paklūstančios moterys. Tokias vyrai griauna ir naikina, nes jų moteriškasis genas paslėptas kažkur giliai. Tokios susitaiko net su tuo, kad vyras turi meilužę. Tai baisiausia.

Jau labiau gerbiu žemiškas moteris – jos, net jei ir nėra itin subtilios, aristokratiškos, bent jau yra stiprios, nesileidžia laužomos ir netampa kitų šešėliais prieš savo norą. Bet prie tokių moterų paprastai limpa silpnesni vyrai. Silpnam juk reikia apsaugos.

Yra ir fėjos – meniškos, kūrybingos, drąsios natūros. Tokios moterys turi įgimtos magijos. Fėjos supranta, kam jos egzistuoja: kad kurtų harmoniją, kad įkvėptų, nudažytų pasaulį spalvomis, atvertų akis.

Kiekviena moteris gauna tokį vyrą, kokio yra verta. Mes viską užsitarnaujame pačios.

Tai negi reikia gyventi su paskutiniu niekšu, nes tik tokio esi verta?

– Jei moteris neketina skirtis, jos užduotis padaryti viską, kad tas vyras atsiskleistų. Pasistengti jį išstudijuoti – gal jis ne toks jau blogas, gal aplinkybės netinkamos susiklostė. Moteris turi pabandyti padaryti viską, kad tarpusavio santykiuose tvyrotų šiluma, pagarba ir partnerius sietų bendri tikslai. Jei tai neduoda pokyčių, negalima gyventi su žmogumi, kuris tau apkerpa sparnus ir laužia tavo vidinę esmę.

Tuomet būtų labai daug vienišų moterų.

– Todėl ir matome nemažai baisių porų.

Ar jūs, Ella, gyvenate su vyru, kurio nusipelnėte?

– Žinoma! Jei ir svajojau apie kažką, tai negalvojau, kad sutiksiu būtent tokį žmogų, nes net negalėjau įsivaizduoti, kad tokio tipo vyrai, kaip Jefimas, egzistuoja. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad Dievas dosniai mane apdovanojo. Mes su vyru vienas kitam duodame labai daug – moralinio, energetinio, estetinio pasitenkinimo.

Dar nesutikau bankininko, kuriam poezija ir opera rūpėtų ne mažiau nei banko sąskaita. Pinigai Jefimo neuždusino. Gerbiu savo vyrą ir žaviuosi, kaip išsilavinęs jaunuolis, augęs sovietų laikais, sugebėjo likti ne tik romantišku intelektualu, bet ir tapti tarptautinio lygio bankininku.

Gal tuomet žinote, kaip neleisti vyrui suklysti ir tave išduoti – juk jaunesnės ir gražesnės visuomet panosėje?

– Jei tai meilė – nieko nepadarysi. Svarbiausia gerbti save ir neleisti, kad tave tryptų kojomis.

Pagyvenusio vyro ir jaunos moters meilė visuomet egzistuos. Nieko tame blogo. Man tik nepatinka, kad šiandien, kai žmonės greitai turtėja, merginos nebenori spręsti jokių klausimų. Jos tiesiog iškelia sau tikslą kam nors priklausyti – jai nesvarbu intelektualiniai, fiziniai partnerio duomenys.

Bet Dievulis protingas: net jei tikslą pasieksi – ištekėsi už turtingo – gali būti, kad skriaudos neišvengsi. Mūsų niekas neišlaisvina nuo tobulėjimo kelio, o turtingų vyrų besivaikančios nori jį peršokti. Dėdė su pinigais tavo asmenybės neištobulins – pati turi tai padaryti.

Bet savo žmonas į kitas moteris keičia ir nepasiturintys vyrai.

– Tokie rečiau taip elgiasi. Vyrams be moralės pinigai padeda pasijusti dieviškais. Pasiekę turto viršūnę jie mano, kad pasieks ir dar ko nors. Jiems tai tiesiog išbandymas. Ir žmona čia nekalta.

Gana dažnai kalbama, kad dėl poros skyrybų kalta moteris – kažką pražiūrėjo, kad jos vietą užėmė kita.

– Svarbiausia moteriai ne išlaikyti vyrą, o išlikti moterimi: atsibudus dažytis blakstienas, šukuotis. Gali kentėti, bet iki tam tikros ribos. Moterims tenka vyrai, kurie, palyginti su jomis, yra siaubingai nekilnūs ir baisūs. Bet! Jie netampa tokie staiga. Vadinasi, juose visa tai jau buvo. Tiesiog moteris to nematė.

Niekur nemačiau tiek sudaužytų širdžių kiek Ukrainoje. Gėrėjausi tais pavyzdžiais, kai vyras paliktą moterį bent jau aprūpino materialiai. Taip, jis sugriovė ją kaip moterį, bet tas griovimas bent jau nebuvo toks šlykštus.

Ką daryti moteriai, jei ji įtaria, kad vyras jai neištikimas?

– Moteris turi burti – juk ji fėja. Bet ne žemintis! Vyrai – kaip vaikai, jie gali būti įviliojami į spąstus – nepamiršk, kad esi ne vienintelė fėja žemėje, kuri gali jam pasiūlyti nuotykį ar liaupses.

Bet kokiu atveju moteris už savo vyrą turi kovoti. Ne skandalais, ne isterija. Nuo ko pradėti? Reikia niekuo nenusileisti konkurentei. Jei jau taip nutiko, kad tavo vyras susidomėjo kita moterimi, tai vien iš bjaurumo reikia pakenkti varžovei, net jei su tuo vyru nebeketini gyventi. Iš pradžių susigrąžink vyrą, o paskui pati jį mesk. Kai išeisi iš mūšio laimėtoja, nesvarbu, kad skaudės – tavo gyvenimas vėliau kitaip klostysis.

Na, priburi, vyras grįžta, bet kaip po to užmiršti išdavystę?

– Išbraukti, užmiršti, atleisti! Niekada nepriminti ir kurti naujus santykius. Tai ne nusižeminimas, tai – išmintis. Vyras turi suprasti, kad susigrąžinai jį ne iš baimės, o iš kilnumo. Jam svarbiausia jausti, kad moteris nebijo jį prarasti. Kai tik ši pradeda bijoti, jokios gudrybės nebepadės – vyras ją būtinai paliks.

Gimėte, augote Lietuvoje, bet turite rusiško kraujo. Gal galite pasakyti, kur glūdi rusių paslaptis, kad jomis taip žavisi vyrai?

– Nesutinku su ta legenda, nors pati esu rusė. Gal tik joms nestinga tikėjimo, kad jos yra fėjos. Geros ar blogos, bet – fėjos. Ir jos diriguoja pobūviui.

Kiekvienai moteriai reikia tik daugiau pasitikėjimo, tik pakelti sparnus ir vietoj dviejų suknelių pirkti tris. Ir mažiau gailėti vyro. Duoti jam laisvę, bet ir būti šalia, kad jis jaustų savo moters kvėpavimą bei šilumą. Tai savotiškas neutralizavimas. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, vyras turi jaustis saugus šalia savo moters. Taip besijaučiantis vyras niekada tavęs nemes, nes tu – fėja, nes tu – karalienė.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko